Rasos Nyepi arba Balio naujieji metai



Kai baliniečiai linksminasi...



               Taigi, ketvirtadienio rytą kaip įprastai, atsikėliau, prasitryniau akis, nusileidus žemyn sušlamščiau pusryčius, iškračiau batus, patikrindama ar koks skorpionas per naktį neįsitaisė ir su užvedančia muzika sėdus į mašiną patraukiau į mokyklą, mat tingėjau eiti.Vietoj green studies pamokos mes ėjome ruoštis earth day, kuri bus balandžio 21d. Staiga suskambėjus gongui visi su džiaugsmu širdyse patraukėme į anglų pamoką. Čia mes nieko panašaus kaip Lietuvoj nesimokome. Niekada nesimokėme gramatikos. Na, tiesą pasakius mokėmės, bet kitokiu būdu: rašydami istorijas ir darydami projektus. Čia mus moko visai kitaip. Taip kad, visai nenuostabu, kad visi vaikai visada laiku padaro namų darbus, projektus, mėgsta visas pamokas ir beveik visus mokytojus. Užkandus priešpiečius iš bambukinių lėkščių su banano lapu, patraukėme į science pamoką. Šįkart mes nesimokėme ko nors apie 'science', bet darėme savo projektus, kurie bus penktadalis mūsų egzamino įvertinimas. Kadangi ryt prasideda Nyepi arba Balio naujieji metai, mums pamokos pasibaigė 12h ir mes patraukėme namo. Kadangi mūsų 'įtėviai' išvažiavo visam ilgam savaitgaliui paatostogauti, tai aš visą savaitgalį praleidau pas draugę kaime, o Maksas pas mūsų šeimininkę namuose.



Ceremonija: visi kartu žygiuoja gatvėmis ir neša dešimtis ogoh-ogoh



Taigi, po pamokų atvažiavo manęs ir Iros (mano draugės) pasiimti jos tėvai ir brolis ir mes sėdusios į mašiną patraukėme vingiuotu ir ilgu keliu į kaimą. Kelionė trupučiuką prailgo, nes mes važiavome apie tris valandas, ant 60km/h, nes greičiau čia ir nelabai išeina važiuoti. Mašinoj kondicionieriaus nėra, tai buvo karšta, bet gelbėjo tai, kad buvo milžiniški langai ir mes galėjome juos pilnai atsidaryti. Dar per kelionę atsigaivinome, kai sustojome parduotuvėje ir nusipirkome skanumynų Nyepi dienai ir ledų :)

Kai atvažiavome pas Iros tėčio tėvus, aš buvau maloniai sutikta. Baliniečiai yra labai malonūs ir draugiški žmonės. Jie labai su manimi norėjo kalbėti ir daug ko paklausti, bet trukdė tai, kad aš nešneku indonezietiškai, o jie angliškai. Bet truputį mums pagelbėjo Ira ir padirbo vertėja :). Vakare, apie devintą valandą, Jie visi ėjo į ceremoniją. Aš galėjau rinktis: pasilikti su Iros mama arba eiti kartu. Aš, aišku, ėjau su jais. Mat taip knietėjo sudalyvauti tikroje ceremonijoje. Taigi, nieko nelaukus, aš užsidėjau 'surong', mat tokios tradicijos. Dauguma baliniečių šiaip kasdien vaikšto su tradiciniais rūbais, bet per ceremonijas pasikeičia į šventinius. Todėl ir aš turėjau dėvėti surong, nes tiesiog taip reikia. Tradicijos. Iros močiutė užsidėjo krepšį su aukomis ant galvos, kiti paėmė kitus reikalingus daiktus ir mes patraukėme į šventyklą. Truputėlį mane neramino tai, kad aš su Lidia, Iros tėčio drauge, būsime vienintelės užsienietės, ir dar pirmosios jų istorijoje, dalyvausiančios ceremonijoje. Aišku, viduje jaučiausi pagerbta, bet vistiek, na žinote, tas jausmas, kai žinai, kad minioj esi kitoks... Kai priėjome pirmąją šventyklą, tenai mes turėjome paaukoti ir atsiklaupę kartu pasimelsti. Kiekvienas šalia turėjo smilkalą ir saujoje gėlyčių. Jie melsdami paima tris kartus tas gėlytes ir pakvėpinę smilkalais prideda prie veido ir pasako mintyse, už ką jie meldžiasi. O paskutinį, trečią kartą, jie gėlytes užkiša už ausies. Taip kiekvieną dieną gali pamatyti žmogų su gėlyte už ausies ir su ryžiais ant kaktos - reikš, kad jis ką tik meldėsi. Taigi, po to mes patraukėme į pagrindinę šventyklą, kur buvo visi žmonės. Aišku, visi į mus žiūrėjo akis išplėtę, bet, kai nekreipi dėmesio tai ir nerūpi. Tenai priėję 'altorių', nežinau kaip tai pavadinti, mes vėl atsiklaupėme melstis ir dėkoti jų Dievui už viską, o Iros močiutė nuėjo prie to 'altoriaus' ir paaukojo aukas. Šįkart jie meldėsi taip pat tik dar plius tą pačią ceremoniją padarė ir su vandeniu, apsivalė sielą tris kartus. Kol mes tenai šiaip buvome aš, aišku, neišvengiau būti nepakalbinta. Ką aš pastebėjau, kad čia bet kas bet ko visada paklausia kaip sekasi, iš kur tu, ką čia veiki, ir nesvarbu ar jie pažįstami ar ne. Tiesiog jų tokia kultūra. ir man tai labai patinka, nes tada pasijunti dalele jų kasdienio gyvenimo, o ne tik laikinu turistu.



Ogoh-ogoh



Po kiek laiko mes grįžome namo ir nuėjome miegoti, mat akys lipo savaime, bet ir valandų buvo nemažai. Deja, bet tinkamai išsimiegoti nepavyko, nes Iros brolis su pusbroliu atsikėlė pusė penkių ir sėdėjo prie mūsų durų kramsnodami vaflius ir kalbėdamiesi. Taigi, šiaip ne taip iki 8h ryto prasnūdariavome, o po to jau teko keltis. Pavalgę pusryčius susiruošėme ir patraukėme pas kitus senelius į kaimą. Prieš tai mes užsukome į 'vandens parką'. Iš tikrųjų tai buvo parkas su milžiniškais gražiais baseinais/tvenkiniais. Tenai pasivaikščioję ir pasiilsėję, patraukėme toliau. Šįkart kelionė ilgai netruko, gal tik apie penkiolika minučių. Atvažiavę mes turėjome ilgai lipti laiptais, nes Iros senelių namas yra aukštai, pasislėpęs tarp medžių. Kai tenai esi, visiškai nesijauti taip, kad aplink tave būtų pilna namų ir žmonių, nors iš tikrųjų taip ir yra. Netgi jų namas atrodo iš priekio kaip kokia šventykla. Tenai aš vėl gi buvau šiltai ir draugiškai sutikta. Ten buvo ir Iros pusbrolis su tėčiu, kurie šneka angliškai, tai turėjau galimybę su jais pasišnekėti. Po kurio laiko mes pietavome. Valgiau aš su rankomis kaip ir visi. Tiesa, visą savaitgalį, kol buvau pas draugę, valgiau kaip baliniečiai - su rankomis ir nesvarbu, kas tai bebūtų: ryžiai, vištiena, salotos ar dar kas.

Vakare buvo šventė - ceremonija, tai mes važiavome pas draugės pusbrolius į namus. Tenai mes linksmai leidome laiką, susibendravau su Iros pusseserėmis ir pusbroliais, o po to mes ėjome visi žiūrėti, kaip vyresnieji nešė 'ogoh-ogoh' - įvairiausias pabaisas, kurias po to sudegino. Sudegindami tas pabaisas jie tiki, kad jie išvaro visas piktąsias dvasias. Buvo labai linksma žiūrėti, kaip jie kvailioja ir linksminasi. Visa šita ceremonija man labai priminė mūsų užgavines :) Netgi beveik tuo pačiu metu vyksta :)



Visus šiuos ogoh-ogoh jie darė savo rankomis ištisą mėnesį

Kai visos linksmybės pasibaigė, mes grįžome namo ir nuėjome miegoti. Kitą rytą atsikėlusios, mes pasiėmėme pirmą filmą ir pradėjome žiūrėti, mat šiandien Nyepi - diena, kai negali niekur eiti, linksmintis, degti šviesų. Aš galvojau, kad taip griežtai viskas ir bus, bet iš tikrųjų tądien net nesijautė, kad buvo ta diena, nes mes darėme viską, ką aš ką tik pasakiau, tiktai garsiai nesilinksminome. Tiktai tyliai :) Visą dieną mes praleidome žiūrėdamos filmus ir kramsnodamos skanumynus. Na, o kitą dieną mes anksti ryte išvažiavome namo. Kelionė truko vėl ilgai, bet šįkart neprailgo. Grįžus namo, manęs Justin, Iros pusbrolis nenorėjau manęs paleisti - užšoko ant manęs ir nepaleidžia. Tai kol neprižadėjau, kad greitai vėl pasimatysim, tol jis manęs nepaleido. Matyt, susiradau naują mažą draugą :)

Tai taip smagiai ir įdomiai praleidau savąjį ilgąjį savaitgalį.

Mokykla po atostogų

Labas, labas, labas!

            Sveiki, šįkart man taip gavosi, kad rašau po laaaabai ilgo laiko tarpo, nes buvo atostogos, o po to buvau labai įnikusi į mokslus, nes ruošiausi egzaminams. Taigi, šįkart papasakosiu truputį plačiau apie savo įspūdžius ir nuotykius Green School'e.
Taigi, kaip dauguma jau žinote, į Balį grįžinėjome su nuotykiais. Kaip gi mes be jų, ar ne? Mums neužteko to, kad grįžtant į Lietuvą, turėjome praleisti parą Amsterdamo oro uoste ir, kad visi skrydžiai buvo atidėti. Mes nusprendėme, kad mums per daug patiko atostogos Lietuvoje ir per mažai pabuvome su šeima, tai taip išėjo, kad mes sugebėjome pražiopsoti savo skrydį visa diena. Bet nieko, visokių nuotykių reikia patirti gyvenime :). Deja, bet Lietuvoje užtrukome ne ką ilgiau. Kitą rytą sėdome į lėktuvą ir, kaip ne keista, be didelių nuotykių nuskridome į Balį. Tenai mūsų laukė visi: Matt ir Brynn, Ayu, draugai ir Green school'as.
             Nors norėjosi kitokio sutikimo mokykloje, bet aš buvau sutikta su krūva testų, nes reikėjo ruoštis egzaminams, kurie turėjo prasidėti vos po dviejų savaičių. Pamokos mums nevyko, mes tik savarankiškai per jas ruošiamės, kartojomės. Visai nieko taip leisti dienas mokykloje, tik tas jausmas nepatiko, kuris vis kirbėjo mintyse, kad jau tuoj tuoj egzai. Nespėjus susapnuoti septynių sapnų štai ir atėjo pirma egzaminų diena. Pirmą dieną aš turėjau tik environmental management egzą, tai buvo kaip įsivažiavimas į visą tą egzaminų maratoną. O tas maratonas buvo ilgas (pusantros savaitės po du ar tris į dieną) ir sunkus. Kaip man sekėsi, aš čia nepasakosiu - kam įdomu, pasakykit - paskambinsiu ir tada pasišnekėsim. Bet prisipažinsiu, kad toks ėjimo būdas į mokyklą man labai patiko :). Ne kiekvieną rytą reikia anksti keltis ir eiti į mokyklą, kartais anksčiau galėdavome išeiti :). Na, aišku, rašyti likusius mėnesius vien egzaminus nenorėčiau :).
            Per tą nepakeliamą egzaminų maratoną buvo surf camp'as. Tai buvo šiokia tokia pertraukėlė. Mes tenai praleidome tris dienas. Buvo nuostabus savaitgalis. Penktadienį instruktoriai patikrino ar mes mokame plaukti ir panašius dalykus. Šeštadienį kėlėmės anksti, nes surfinti geriausias laikas yra iš ryto. Taigi, gavau pirmas pamokas kaip surfinti. Pradžioje mokė, kaip pagauti bangą ir, kaip atsistoti ant lentos. Tada, kaip išlaikyti pusiausvyrą. Na, po begalės nesėkmingų bandymų, aš pamiršau viską, kas buvo aplinkui, bandžiau susilieti su vandenynu ir pajusti jį, klausiausi ką instruktorius aiškino. Oooo, banga ateina, aš jaučiu ją ir.... aš stoviu. Stoviu!!!! Man pavyko!!!! Aaaaaaaa, neeeeee........ir vėl į vandenį :). Taip pirma pamoka ir praėjo. Grįžę mes žiūrėjome video, kaip mes surfinome. Buvo juokinga žiūrėti į save ir kitus iš šalies, bet kartu ir visai įdomu. Pamatai save, kaip tau sekėsi, kokias ir kada klaidas darei. Po video profai važiavo antrą kartą surfinti, o mes patraukėme į kitą miestelį 'to have some funny water activities'.
           Mes plaukiojome su kajakais, kai kurie ant banglenčių su irklais. Aš sėdėjau vienam kajake su Emmet, tai mes pasiautėme kaip reikalas. Pradžioje draugus, o po to visus vadovus ir instruktorius pasivydavome ir sakydavome: 'arba patys šokite į vandenį, arba mes jus priversime'. Aišku, niekas nešokdavo patys, išskyrus vieną. Taigi, po gerų penkiolikos minučių visi buvo išmaudyti :). Po to mes nusikalę visiškai sėdome į motorinę valtį ir mus pavežiojo. Buvo nerealus jausmas. Leki per vandenyną, valtis slydo per bangas kaip per sviestą. Taip apsukome tris ratus. Sukant antrą ratą mes pamatėme surištą šunį plūduriuojantį vidury vandenyno. Buvo kraupus vaizdas ir kvapas ne ką geresnis. Tada aš tik girdžiu: 'hey Rasa, what happened to your leg? It's bleeding.' Pasirodo aš kažkur sugebėjau nusibrozdinti iki kraujo visą koją. Bet nieko - man tikrai neskaudėjo, juk net nepastebėjau :). Po visų pasiplaukiojimų visi ėjo žaisti futbolą, o aš tvarkytis savo kojos. Na, o po kurio laiko patraukėme į stovyklą. Diena praėjo labai smagiai. Grįžę pavakarieniavome, o tada kai kurie ėjo žiūrėti filmo, kai kurie žaisti biliardo. Bet, kai filmas baigėsi, netrukus visi išsiskirstė po savo kambarius ir susmigo, nes diena buvo ilga, o visi smagumai vandeny išsunkė iš mūsų visas jėgas. Taigi, visi 22h jau miegojo kaip užmušti.
            Sekmadienio rytą kėlėmės vėl labai anksti - šeštą ryto. Bet, jei nori linksmybių, tai ko nepadarysi, ar ne? Nuvažiavę į paplūdimį mes vėl padarėme švaros misiją - pasiskirstėme į grupeles ir surinkome milžiniškus maišus šiukšlių. Taip, taip, liūdnos žinios - Balio paplūdimiai labai šiukšlini. Tada apšilome ir stvėrę už banglenčių šokome į vandenį. Šįkart sekėsi daug geriau. Daugiau pagavau bangų. Buvo be galo smagu. Tik, deja, laikas prabėgo nenumaldomai greitai. Grįžę mes vėl žiūrėjome video apie save, buvo daug juokingų momentų. Bet štai mes jau sėdime visi kartu, tiesiame rankas pasiimti sertifikatų ir visi atsisveikinę išsivažinėjame po namus. Ir vėl teko sugrįžti į realybę: o ne! Ryt manęs laukia du egzaminai.... :( Aš buvau ne nuotaikoje apie juos galvoti, taigi nuėjau miegoti. Nežinau kodėl, bet aš visiškai nesijaudinau dėl jų. Ech, kas bus, tas bus.
             Laikas parodė, kad man tikrai nederėjo dėl jų jaudintis, nes iš vieno gavau A :). Praėjo dar poras tokių dienelių, štai ir pasibaigė visi egzai! Štai ir naujieji kiniečių metai, o mums keturių dienų savaitgalis :). Šį ilgąjį savaitgalį galvojome kur nors važiuoti, bet Matt ir Brynn turėjo labai daug namų darbų, o man reikėjo pailsėti nuo egzaminų. Taigi, mūsų savaitgalis praėjo namie. Ketvirtadienį mes tinginiavome, kai kas dirbo, kai kas skaitė, žaidė šachmatais. Kad ir kaip jūs nustebtumėte, bet ir aš jau žaidžiu šachmatais. Taip, taip aš žaidžiu. Ir kuo toliau, tuo sunkiau jiems darosi prieš mane žaisti. :) Šiaip dieną praleidome ramiai namie, tik vakare ištrūkome į local warung vakarienės.
            Penktadienis praėjo dar ramiau: visą dieną praleidome namie, buvome tik pas kaimynus pažaisti žaidimų. Kai jie išvažiavo į svečius, mes grįžome namo ir neradome savo 'tėvų', mat jie išvažiavo taisyti Matt'o kompiuterio. Bet kaip išvažiavo, žinote, tai taip ir nebegrįžta. Tik po valandos sulaukiame jų skambučio: 'Hey guys. We still are in Denpasar and I guess we are stuck here for the night, so we won't come back. See you guys tomorrow.' Maždaug taip skambėjo pokalbis. Vienu žodžiu, jie įstrigo Denpasare, nes negali sutaisyti kompo, grįš tik ryt, tai kas mums belieka daugiau daryti? Aš pasiėmiau knygą ir pasinėriau į Tolkieno viduržemio istoriją, o po to labai greitai užsnūdau.
             Kai šeštadienį atsikėlėme, jų dar nebuvo. Na, bet mes pavalgėme labai labai skanius pusryčius, pažaidėme šachmatais ir nuėjome žiūrėti filmo. Artėjant filmui prie pabaigos, teko jį sustabdyti ir išsiruošti į dailės pamoką. Ups... Pinigų paimti tai neturime iš kur. Ai, koks skirtumas. Pasiimsiu iš savo uždirbtų, kiek trūks - iš draugų :). Dailės pamokoje laikas praėjo nuostabiai. Tapyti sekasi vis geriau ir geriau. Iš mokytojo gauname daugiau nuostabių komentarų, stengiamės naudoti jo parodytą slaptą techniką, nes tik ji daro piešinius paslaptingus, įspūdingus ir...profesionalius :). Kiekvieną pamoką aš su mokytoju kalbamės, mat turime tokias pat aistras: aš be galo mėgstu Japoniją ir aikido, o jis yra iš Japonijos, Kyoto, mano mylimiausio miesto pasaulyje, na, gal neskaitant Vilniaus :); anksčiau jis treniravosi kovos menais tokiais kaip kendo. Taigi, mes turime apie labai daug ką šnekėtis. Paskutinę pamoką man jis netgi padovanojo maikę su hieroglifu samurajus per vidurį. Giliai širdyje iš karto pasijutau mažyčiu samurajumi. Gal vieną dieną juo ir tapsiu... :) Grįžę namo po dailės pamokos, pastebėjome, kad kažkas kitaip negu, kad mes buvome palikę. Ak, taip. Mūsų 'boarding parents' grįžo. Ne, buvo grįžę, nes jų nėra, tik raštelis paliktas virtuvėje. Jame maždaug buvo pasakyta: 'hey guys. (geriau parašysiu lietuviškai) Tikimės, kad jums patiko dailės pamoką. Mes grįšim šiąnakt vėlai, taigi, paprašykite Ayu ko tik norite vakarienei. Štai mes jums palikome krūvą filmų, tai galite juos pasižiūrėti. ' Taigi, pavalgę vakarienei tuna sumuštinius su fri bulvytėmis, nuėjome žiūrėti 'Matricos'. Nerealus filmas. Jį pamatęs, apie daug ką susimąstai. Ar tu egzistuoji? Ar tai, ką tu vadini realiu gyvenimu, nėra tik vienas iš tavo sapnų? Ar yra kas nors neįmanoma, ar tik tavo protas apriboja tavo galimybes? Taigi... Vienas filmas po kito ir...netikėtai sulaukėme mes savo 'boarding parents'. Jie aišku nustebo mus radusius pusiau miegančius žiūrint trečią filmą. Paklausę ką mes vis dar čia veikiame, mes tik atsakėme: ' žiūrime trečią filmą iš eilės :)' ir vėl nusukome galvas į ekraną. Pradžioje jie nesureagavo, bet po dviejų sekundžių Matt'as sako: ' trečią? Aš galvojau palikdamas tą raštelį apie vieną ar du, bet trečią? Na, jūs pavarot.' Taigi, po trečio filmo apie 'The Beatles' iškart patraukėme į lovas, o ir po kelių minučių užmigome. Kitą rytą buvo labai sunku atsikelti, manau suprantat dėl ko :). Sekmadienį nieko ypatingo nebuvo, diena praėjo ramiai: beskaitant knygas, lošiant kortomis ir žaidžiant šachmatais. Po vakarienės ėjau susiruošti mokyklai ir miegoti. Susapnavus vieną kitą sapną, štai ir aušta kita diena.
                  Pirmadienį nuotaika buvo puiki, atrodė, kad kažkas mane lyg su burtų lazdele užbūrė, nes šypsena ir gera nuotaika tą dieną nebuvo dingusios. Viskas buvo gerai: pradedant važiavimu į mokyklą, baigiant Oskaro treniravimu. Per pamokas sužinojau visus savo bandomųjų egzaminų įvertinimus, tai buvau be galo nustebinta ir patenkinta. Visus parašiau aukščiausiais įvertinimais, išskyrus Business studies, Bet mokytoja sako, kad palyginus dar visai nieko, nes aš pernai metais nebuvau, plius dar man sunkiau, nes man anglų kalba yra ne gimtoji kalba. Taigi, viską įvertinus kartu - sakyčiau perfecto. Po pamokų patraukiau į aikido treniruotę. Bet ne pati treniruotis, o vaikus treniruoti. Tądien atėjo tik Oskaras, nors turėjo ateiti ir kitas berniukas. Bet mes laiką praleidome nuostabiai. Pradžioje padarėme apšilimą, tada prisiminėme smūgius bei kirčius. Tada tą patį darėme tik su kardais (bambukiniais) :). Manau, kad tada jam tapo viskas daug aiškiau. Po to aš buvau uke, o jis nage. Bandėme daryti kota gayashi. Vėliau, pasipraktikavę porą pratimų su kardais, pamiršome visas treniruotes ir ėjome kautis (be abejo, su kardais, kaip kitaip?) kaip tikri piratai. Kovėmės gal kokias dvidešimt minučių. Žinokit neperdedu, tikrai. Mūsų kautynės prasidėjo ant žemės, lakstėm po visą aikštelę, tada mūsų kautynės perėjo į mūšį, kuris nuo žemės persikėlė į tikrą bambukinį piratų laivą :). Jis įsivaizdavo, kad yra Robinas Hudas, o aš eilinis blogietis jam pasipainiojęs po kojomis :) Mūsų mūšis tęsėsi tikrai ilgai, kol galų gale jis mane visą subadė, sudurstė ir supjaustė (aišku netiesiogine prasme :)). Kai iš manęs nieko nebeliko, ir buvau nugalėta, teko patraukti namų link :). Galvojau, kaip gerai: griūsiu į mašiną, priveš prie pat durų. Bet kur tau! Vairuotojo aišku, kaip specialiai nebuvo - jis išvažiavo namo. Teko pėdinti tuo kalvotu keliuku namo. Buvo tarsi kankinimas, ypač, kai pro mus pravažiavo kokie penki mokytojai ant motorolerių :(... Grįžus namo numečiau kuprinę ir pirmu taikimu nulėkiau į dušą. Atsigaivinus ir atgavus kvapą, antru taikymu griuvau į lovą, mat nieko daugiau negalėjau daryti - taip tas mūšis mane išvargino. Po kelių minučių su muzika ausyse jau snaudžiau. Miegojau iki pat vakarienės. Kai reikėjo eiti valgyti, Maxas mane bandė pažadinti, bet jam turbūt nieko neišėjo, kad ir kaip jis bandė, nes atėjo Matt'as ir taip pat bandė mane pakelti. Tačiau jis buvo protingesnis: kadangi man ausyse grojo muzika, tai jis paėmė mano Ipod'ą, užleido vieną jo mėgstamiausių dainų ant viso garso, tai patylindamas, tai pagarsindamas. Aišku, aš atsikėliau, bet buvo labai sunku, o ir valgyti nelabai norėjau... Bet, ką padarysi, truputį užkandau ir tada vėl griuvau į lovą :).
               Tai šiam kartui tiek. Gyvenimas čia pilnas nuotykių. Nors jie kasdieniški, bet įstringa į atmintį ilgam, nes išgyvenam juos visai kitaip, sakyčiau visa siela, protu ar...nežinau, nerandu tinkamo žodžio. Tiesiog galvok, kad kiekvienas dalykas, kurį tu darai yra kaip nuotykis arba naujas iššūkis.
            Žinau, kad dabar skaitai ir šypsaisi, taip kad nenustok ir šypsokis toliau :)