Rasos Nyepi arba Balio naujieji metai



Kai baliniečiai linksminasi...



               Taigi, ketvirtadienio rytą kaip įprastai, atsikėliau, prasitryniau akis, nusileidus žemyn sušlamščiau pusryčius, iškračiau batus, patikrindama ar koks skorpionas per naktį neįsitaisė ir su užvedančia muzika sėdus į mašiną patraukiau į mokyklą, mat tingėjau eiti.Vietoj green studies pamokos mes ėjome ruoštis earth day, kuri bus balandžio 21d. Staiga suskambėjus gongui visi su džiaugsmu širdyse patraukėme į anglų pamoką. Čia mes nieko panašaus kaip Lietuvoj nesimokome. Niekada nesimokėme gramatikos. Na, tiesą pasakius mokėmės, bet kitokiu būdu: rašydami istorijas ir darydami projektus. Čia mus moko visai kitaip. Taip kad, visai nenuostabu, kad visi vaikai visada laiku padaro namų darbus, projektus, mėgsta visas pamokas ir beveik visus mokytojus. Užkandus priešpiečius iš bambukinių lėkščių su banano lapu, patraukėme į science pamoką. Šįkart mes nesimokėme ko nors apie 'science', bet darėme savo projektus, kurie bus penktadalis mūsų egzamino įvertinimas. Kadangi ryt prasideda Nyepi arba Balio naujieji metai, mums pamokos pasibaigė 12h ir mes patraukėme namo. Kadangi mūsų 'įtėviai' išvažiavo visam ilgam savaitgaliui paatostogauti, tai aš visą savaitgalį praleidau pas draugę kaime, o Maksas pas mūsų šeimininkę namuose.



Ceremonija: visi kartu žygiuoja gatvėmis ir neša dešimtis ogoh-ogoh



Taigi, po pamokų atvažiavo manęs ir Iros (mano draugės) pasiimti jos tėvai ir brolis ir mes sėdusios į mašiną patraukėme vingiuotu ir ilgu keliu į kaimą. Kelionė trupučiuką prailgo, nes mes važiavome apie tris valandas, ant 60km/h, nes greičiau čia ir nelabai išeina važiuoti. Mašinoj kondicionieriaus nėra, tai buvo karšta, bet gelbėjo tai, kad buvo milžiniški langai ir mes galėjome juos pilnai atsidaryti. Dar per kelionę atsigaivinome, kai sustojome parduotuvėje ir nusipirkome skanumynų Nyepi dienai ir ledų :)

Kai atvažiavome pas Iros tėčio tėvus, aš buvau maloniai sutikta. Baliniečiai yra labai malonūs ir draugiški žmonės. Jie labai su manimi norėjo kalbėti ir daug ko paklausti, bet trukdė tai, kad aš nešneku indonezietiškai, o jie angliškai. Bet truputį mums pagelbėjo Ira ir padirbo vertėja :). Vakare, apie devintą valandą, Jie visi ėjo į ceremoniją. Aš galėjau rinktis: pasilikti su Iros mama arba eiti kartu. Aš, aišku, ėjau su jais. Mat taip knietėjo sudalyvauti tikroje ceremonijoje. Taigi, nieko nelaukus, aš užsidėjau 'surong', mat tokios tradicijos. Dauguma baliniečių šiaip kasdien vaikšto su tradiciniais rūbais, bet per ceremonijas pasikeičia į šventinius. Todėl ir aš turėjau dėvėti surong, nes tiesiog taip reikia. Tradicijos. Iros močiutė užsidėjo krepšį su aukomis ant galvos, kiti paėmė kitus reikalingus daiktus ir mes patraukėme į šventyklą. Truputėlį mane neramino tai, kad aš su Lidia, Iros tėčio drauge, būsime vienintelės užsienietės, ir dar pirmosios jų istorijoje, dalyvausiančios ceremonijoje. Aišku, viduje jaučiausi pagerbta, bet vistiek, na žinote, tas jausmas, kai žinai, kad minioj esi kitoks... Kai priėjome pirmąją šventyklą, tenai mes turėjome paaukoti ir atsiklaupę kartu pasimelsti. Kiekvienas šalia turėjo smilkalą ir saujoje gėlyčių. Jie melsdami paima tris kartus tas gėlytes ir pakvėpinę smilkalais prideda prie veido ir pasako mintyse, už ką jie meldžiasi. O paskutinį, trečią kartą, jie gėlytes užkiša už ausies. Taip kiekvieną dieną gali pamatyti žmogų su gėlyte už ausies ir su ryžiais ant kaktos - reikš, kad jis ką tik meldėsi. Taigi, po to mes patraukėme į pagrindinę šventyklą, kur buvo visi žmonės. Aišku, visi į mus žiūrėjo akis išplėtę, bet, kai nekreipi dėmesio tai ir nerūpi. Tenai priėję 'altorių', nežinau kaip tai pavadinti, mes vėl atsiklaupėme melstis ir dėkoti jų Dievui už viską, o Iros močiutė nuėjo prie to 'altoriaus' ir paaukojo aukas. Šįkart jie meldėsi taip pat tik dar plius tą pačią ceremoniją padarė ir su vandeniu, apsivalė sielą tris kartus. Kol mes tenai šiaip buvome aš, aišku, neišvengiau būti nepakalbinta. Ką aš pastebėjau, kad čia bet kas bet ko visada paklausia kaip sekasi, iš kur tu, ką čia veiki, ir nesvarbu ar jie pažįstami ar ne. Tiesiog jų tokia kultūra. ir man tai labai patinka, nes tada pasijunti dalele jų kasdienio gyvenimo, o ne tik laikinu turistu.



Ogoh-ogoh



Po kiek laiko mes grįžome namo ir nuėjome miegoti, mat akys lipo savaime, bet ir valandų buvo nemažai. Deja, bet tinkamai išsimiegoti nepavyko, nes Iros brolis su pusbroliu atsikėlė pusė penkių ir sėdėjo prie mūsų durų kramsnodami vaflius ir kalbėdamiesi. Taigi, šiaip ne taip iki 8h ryto prasnūdariavome, o po to jau teko keltis. Pavalgę pusryčius susiruošėme ir patraukėme pas kitus senelius į kaimą. Prieš tai mes užsukome į 'vandens parką'. Iš tikrųjų tai buvo parkas su milžiniškais gražiais baseinais/tvenkiniais. Tenai pasivaikščioję ir pasiilsėję, patraukėme toliau. Šįkart kelionė ilgai netruko, gal tik apie penkiolika minučių. Atvažiavę mes turėjome ilgai lipti laiptais, nes Iros senelių namas yra aukštai, pasislėpęs tarp medžių. Kai tenai esi, visiškai nesijauti taip, kad aplink tave būtų pilna namų ir žmonių, nors iš tikrųjų taip ir yra. Netgi jų namas atrodo iš priekio kaip kokia šventykla. Tenai aš vėl gi buvau šiltai ir draugiškai sutikta. Ten buvo ir Iros pusbrolis su tėčiu, kurie šneka angliškai, tai turėjau galimybę su jais pasišnekėti. Po kurio laiko mes pietavome. Valgiau aš su rankomis kaip ir visi. Tiesa, visą savaitgalį, kol buvau pas draugę, valgiau kaip baliniečiai - su rankomis ir nesvarbu, kas tai bebūtų: ryžiai, vištiena, salotos ar dar kas.

Vakare buvo šventė - ceremonija, tai mes važiavome pas draugės pusbrolius į namus. Tenai mes linksmai leidome laiką, susibendravau su Iros pusseserėmis ir pusbroliais, o po to mes ėjome visi žiūrėti, kaip vyresnieji nešė 'ogoh-ogoh' - įvairiausias pabaisas, kurias po to sudegino. Sudegindami tas pabaisas jie tiki, kad jie išvaro visas piktąsias dvasias. Buvo labai linksma žiūrėti, kaip jie kvailioja ir linksminasi. Visa šita ceremonija man labai priminė mūsų užgavines :) Netgi beveik tuo pačiu metu vyksta :)



Visus šiuos ogoh-ogoh jie darė savo rankomis ištisą mėnesį

Kai visos linksmybės pasibaigė, mes grįžome namo ir nuėjome miegoti. Kitą rytą atsikėlusios, mes pasiėmėme pirmą filmą ir pradėjome žiūrėti, mat šiandien Nyepi - diena, kai negali niekur eiti, linksmintis, degti šviesų. Aš galvojau, kad taip griežtai viskas ir bus, bet iš tikrųjų tądien net nesijautė, kad buvo ta diena, nes mes darėme viską, ką aš ką tik pasakiau, tiktai garsiai nesilinksminome. Tiktai tyliai :) Visą dieną mes praleidome žiūrėdamos filmus ir kramsnodamos skanumynus. Na, o kitą dieną mes anksti ryte išvažiavome namo. Kelionė truko vėl ilgai, bet šįkart neprailgo. Grįžus namo, manęs Justin, Iros pusbrolis nenorėjau manęs paleisti - užšoko ant manęs ir nepaleidžia. Tai kol neprižadėjau, kad greitai vėl pasimatysim, tol jis manęs nepaleido. Matyt, susiradau naują mažą draugą :)

Tai taip smagiai ir įdomiai praleidau savąjį ilgąjį savaitgalį.