Nepamirštamos atostogos (Rasa)



Mad on my dad :)



                 Praėjo tik savaitė, kaip mes mokomės Green school'e, štai jau atėjo ir atostogos! Šiandien yra sekmadienio rytas, diena, kai prasidėjo mūsų nuotykių kupinos atostogos. Kaip ne keista, vairuotojas atvažiavo labai punktuoliai, ne taip, kaip nuolatinis...Kelionės eigoje šis vairuotojas tapo mums, bent jau man, vienu iš geriausių draugų. Kaip jis sako: 'just call me mr. Wonderful'. Iš tikrųjų toks ir yra.

                 Iš pradžių mes keturias dienas keliavome aplink Balį, o likusias tris dienas praleidome Komodo salose. Atrodo, kad išnaršėme kiaurai ir išilgai, tačiau liko dar tiek daug nepamatytų dalykų. Bet užtat mes nardėme, kopėme į vulkaną, važiavome paplaukioti su delfinais, susipažinome su vietiniu menu, su tradiciniais šokiais bei vaikščiojome po nacionalinį parką ir stebėjome Komodo drakonus iš 1 metro atstumo.

Bet apie viską iš pradžių: pirmas dalykas, kurį mes darėme, tai buvo nardymas. Tai buvo kažkas tokio. Nerealu. Pamačiau, koks pasaulis po vandeniu yra iš tikrųjų. Plaukiojome pro pat koralus, laikiau rankose mėlyną jūrų žvaigždę, gavau progą paliesti žuvį kamuolio formos, kuri, kai prisilieti, subliūkšta. Mačiau žuviukus "Nemo", įvairiausių spalvų žuvis, plokščias, pailgas, su ūsais ilgiausiais. Tačiau vieną kartą pro šalį praplaukė maždaug 60cm ilgio žuvis ir nuo tada nebebuvo jau taip jauku plaukti toli vienai. :) Yra toks posakis "grožis reikalauja aukų", tai čia galima truputį šį posakį pakeisti ir pritaikyti: "malonumai reikalauja aukų". Taip buvo iš tikrųjų. Mes mėgavomės, bet už tai, nusibrozdinau visas kojas į koralus. :(



Saulėtekis nuo kalno Batur



 



                Antras mūsų nuotykis - kopimas į vulkaną. Mes buvome apsistoję mažame, paprastame, tačiau gana svetingame viešbuty. Iš ryto mes turėjome keltis 3h, kad užkopę į vulkaną, galėtume pasitikti saulėtekį. Pusryčiai buvo be galo skanūs (europietiški :)). Gavome mielinių blynų su klevų sirupu. Pasistiprinę išsiruošėme į žygį. Kopimas nebuvo toks malonus, nes skaudėjo truputį raumenis, bet tai buvo visiškai nieko palyginus su tuo, kaip skaudėjo galvą....Tačiau užkopus vaizdas buvo vertas, na, aišku, gal ne tiek, bet vis vien, saulė bundanti iš už kalnų, kylantys miesteliai ant kojų...Tiesiog sėdėjome ant medinių suolelių, gėrėme karštą šokoladą ir gėrėjomės vaizdais. Tačiau laikas nesnaudė ir atėjo metas kopti žemyn. Ėjimas žemyn buvo 10 kartų lengvesnis nei lipimas į viršų. Ėjome daugiau kaip pusę kelio miškeliu, tai saulė taip nevargino. Nusileidus žemyn, mūsų laukė prizas - karštosios versmės. Tai buvo tikrai viena iš geriausių kelionės dalių. Kai įlindau į vandenį, buvo taip gera! Visi raumenys atsipalaidavo, karštas vanduo nuėmė visą skausmą. Tačiau nuovargis jautėsi visą dieną.



Vienas iš nuostabiausių reginių mano gyvenime



                  Sekanti mūsų kelionės dalis - važiavimas paplaukioti su delfinais. Turėjome keltis 4:30h, (IR VĖL... :)) kad plaukiodami, galėtume pasitikti saulėtekį. Bet šįkart atsikelti buvo daaauuug lengviau. Taigi, mes plaukėme su tradicine indonezietiška valtimi, kuri yra labai siaura (į plotį telpa atsisėsti tik vienas žmogus), ilga ir iš šonų prilaikoma metalinių ar medinių vamzdžių, kad nepersisvertų. Mes plaukiojome taip 1h. Karts nuo karto išlįsdavo delfinai ir plaukdavo šalia mūsų. Buvo gražu žiūrėti, ypač, kai mes juos matėme pirmą kartą laisvėje, nedreseruotus. Kartu stebėjome saulėtekį, kaip saulė keliasi iš už kalnų...Buvo tikrai nuostabus reginys :).



Kecak šokis



                  Toliau patraukėme link viešbučio šalia oro uosto, nes kitą dieną turėjome išskristi į Komodo salas. Pakeliui aplankėme dailės ir skulptūrų, išdrožtų iš medžio, galerijas. Pamatėme, koks unikalus yra vietinių menas. Kokias jie spalvas naudoja, ir koks piešimo stilius. O vakare važiavome žiūrėti vietinių pasirodymo/tradicinių šokių. Šį kartą susipažinome su šokiu "Kecak kecak". Labai priminė indiškus šokius, netgi kostiumai šiek tiek panašūs. Kai saulė pradėjo leistis, jie pradėjo pasirodymą su ugnimi. Tai buvo kerintis vaizdas, kuris įstrigo į atmintį labai ilgam. Tai buvo istorija su pradžia ir pabaiga,jausmais ir išgyvenimais...

 

Komodo pirates :)



                   Štai ir išaušo rytas, kai atskridome į Komodo salas. Pradžioje mūsų nieks nepasitiko, nors turėjo, ir tai mus labai suneramino ir truputį sunervino. Bet ilgai netrukus, kol tėtis skambino aiškintis, kas čia atsitiko, pasirodė ir mūsų mašina. Pfūūū, galų gale mes laive! Iš išorės laivas atrodė visai nieko, priminė tą laivą iš "Karibų piratų" :), tačiau viduje buvo ne visai penkių žvaigždučių...Kajutėse buvo žiauriai karšta, virtuvė šalia variklio..., bet kita vertus, koks skirtumas, kai mes turėjome nuostabiausią įgulą, kuri buvo labai juokinga, linksma ir visi mokėjo labai gerai šokti ir linksmintis, o kapitonas dar ir be galo gerą balsą turi. O net ir miegojimas buvo ne problema, nes mes miegojome ne kajutėse, o po atviru dangumi! Buvo pačios nuostabiausios naktys mano gyvenime. Tiesiog gulėjau po atviru dangumi, žiūrėjau į žvaigždes, mėnesieną ir stebėjau žaibų šou. O fone grojo balio muzika ir kapitonas dainavo lyrines dainas. Ar gali būti geriau??? Nemanau...



Komodo drakonas



:)



Saulėlydis...



Per kelionę mes vėl nardėme, kelis kartus ėjome į nacionalinį parką pasižiūrėti Komodo drakonų. Per pirmą žygį man kai kas atsitiko. Ir vėl. Nieko nuostabaus, ar ne? Nes čia aš, kitaip tiesiog negali būti :). Žygis truko apie 2h, o man po 15min. pritrynė koją ir aš visą žygį ėjau viena koja basa :). Per žemes, akmenis, šlapią purvą..., oi, ko ten tik nebuvo. Iš pradžių sunkiausia buvo eiti per akmenis, bet vėliau tiesiog nusiraminau ir sukoncentravau visą energiją į kojas, ir paskui net nejaučiau jokio skirtumo ar eičiau žeme, ar per akmenis :). Vaizdai priminė savanas, pusiau dykumas, nes aplinkui buvo tuščia, plyni, išdegę laukai, tik keletas medelių apykreivių likę :). Pakeliui eidami matėme griaučius ir kaukoles jaučių, kuriuos neseniai sudorojo Komodo drakonai. Vieną kartą drakonas praėjo taip arti, kad net šiurpuliukai perbėgo per kūną, bet atrodė tikrai įspūdingai...bet jie kaip vėžliai! Net nesitiki, kad jie gali bėgti iki 18km/h, nes, kai jie eina, tai jų greitis, ne ką didesnis nei vėžlio. Tačiau, kai pasiklausai gidų istorijų, paremtais tikrais faktais, nebeabejoji niekuo. :)

Kai mus vairuotuojas po kelionės pasitiko oro uoste, mes patraukėme pirma ne namo, o pas jį į svečius. Pamačiau, kaip gyvena vietiniai, kaip vyras per minutę įkopia į medį ir nuskina kokosą...tačiau, kad ir koks egzotiškas vaisius būtų tas kokosas, grynas jis tikrai NESKANUS. O aš maniau kitaip... :( Putu, toks vairuotojo vardas, sakė, kad išmokys mane begalę dalykų, pradedant vietinių gyvenimu, baigiant plaukioti banglente. Laukiu nesulaukiu. :) Ooooooooiiiii, nerealios atostogos buvo!



"Tik keletas medelių apykreivių likę"



                Diena po dienos, štai ir praėjo savaitė ir pasibaigė mūsų atostogos, bet visiškai nesijaučiu, kad "o ne, ryt į mokyklą, vėl mokslai..." Priešingai. LAUKIAU KITOS DIENOS. Nes toks mokymasis, kaip mokomės mes čia, yra tikras gyvenimas ir pasaulio pažinimas! 

Makso įspūdžiai

Taigi, sveiki visi! Visai neseniai  gavau galimybę paragauti pasaulio. Taigi, dabar esu Balyje kartu su savo sese Rasa. Man čia labai patinka viskas- pradedant oru, baigiant draugais ir žmonėm. Aišku, čia kiek neįprasta, bet taip pat nerealu. Čia VISI LAIMINGI, net ir man ten sunku būt piktam. Tačiau čia aš greičiau pavargstu- drėgmė čia visai kitokia negu Lietuvoje, todėl karštis " sunkesnis".
Kadangi aš pradėjau rašyti čia labai vėlai, tai nusprendžiau, kad čia rašysiu spontaniškai.
Į galvą plaukia daug minčių, tačiau šiam kartui išrinksiu tik vieną.
Monkey Forest. Štai tokia ta mano mintis. Ši kelionė po labai seną mišką man labai patiko. Prie pat įėjimo buvome įspėti nesinešti maisto, blizgių daiktų. Beždžionės miške jaučiasi tvirčiau, nes jom miškas- jų namai, todėl nebijo vogti, kartais net užpulti turistų. Per miška veda vienas pagrindinis kelias. Eidamas labai stebėjaus, kad makakos čia tokios drąsios. Guli ant kelio, valgo ant kelio. Netgi mušasi ir tai ant kelio. Eidami matėm daugybę mažų, jaunų makakų. Jaunikliai visą laiką prie mamos.  Didesni jau turi savo autoritetą, todėl mažiukai juos gerbia. Tačiau daugiausiai teisių turi patinas. Senas, didelis, stiprus. Pastebėjau, kaip beždžionės viena kitą blusinėja. Tik staiga atrieda atidunda didžiausias patinas. Kai kurios beždžionės sprunka. Prisibijo jos jo. Tas patinas visus išvaiko. Po to apsiraminęs atsigula prie kitos beždžionės kojų. O tai vargšei nieko ir nelieka, tik blusinėti jį...
Truputį paėję, prieinam fontaną. Kažkaip visą laiką galvojau, kad beždionės bijo vandens, bet tą kart tiesiog sutrikau. Beždžionės sau ramiausias turškenosi fontanėlyje. Kai kurios šokinėjo į vandenį. Buvo džiugu matyti, kad ir jos moka džiaugtis.
Eidami matėme daug statulų- viskas, kas padarytas iš akmens, apsamanoję. Taigi, supratau, kad tai turėtų būti labai senas miškas. Pakeliui praėjom keletą šventyklų. Senos.
Kiek supratau, tai anksčiau čia kažkas gyveno. Tačiau dabar- tik makakos. Mačiau neregėto dydžio medžių. Mane tai labai nustebino, kad vieną beždžionė gėrė vandenį iš pavogto buteliuko. Bet labiausiai nustebau, kai pamačiau štai ką...-


Niekad nemaniau, kad beždžionės gali bučiuotis :)

Taigi, kol kas tiek....

Pirmieji Rasos įspūdžiai



Mokinių daržai :)



Mano moto: Gyvenimas pilnas dovanų, tik visada jas mokėk priimti :)





Relaksuojantys bambukai






            Taip atsitiko ir šįkart. Dovana buvo neeilinė ir aš ją nė nedvejodama priėmiau, tačiau neturėjau žalio supratimo, kam aš pasakiau taip. Bet dabar aš esu be galo laiminga ir tikrai nesigailiu. Aišku, mano gyvenimas apsivertė 180'C, tačiau į gerąją pusę. Nors tai man trečia mokykla, tačiau pati geriausia pasaulyje, kokia tik galėjo būti. Green school - tai lyg kitas pasaulis, kur nėra jokių ribų laisvei ir vaikų kūrybai. Tai mažas, žalias, ekologiškas kampelis, milžiniškame pasaulyje. Kai pirmą kartą pamatėme mokyklą ir jos apylinkes, mums atvipo žandikauliai tam tikra prasme. Mokykla atrodo daug įspūdingesnė nei nuotraukose. Visa ta jos  

The heart of the school


Biblioteka



struktūra, didingumas, dvasia bei jaukumas - kažkas neįsivaizduojamo.  Kiekvieną rytą žygiuojame per tikrai įspūdingą tiltą, kuris veda į mokyklą. Jis yra vadinamas Kul-Kul bridge. Pagrindinis pastatas vadinasi The heart of the school,  kuriame yra porą klasių bei pietavimo vieta. Taip pat tenai kaba bambukai, pro kuriuos tu gali praeiti, norėdamas atsipalaiduoti ar nuimti stresą. Šalia yra Mepatingano arena, bufetas, kur vietoj tau nuskina kokosą ar iškepą šviežutėlaitį keksą. Visos kitos klasės yra išsimėčiusios šalia, kurios irgi atrodo įspūdingai. 

Kul-Kul bridge




Warung kavinė....Mhmm....

 


          

Science klasė
Čia mes eksperimentuojame su viskuo... ;D

       Čia mes mokomės mokytis ir gyventi šia akimirka. Nori nenori čia gyvendamas tampi laimingu, atsipalaidavusiu žmogumi, nes aplinkui tokie žmonės, kad kitaip tiesiog neišeina. Mokytojai yra nuostabūs, nepakartojami. Jie mums kaip draugai. Pamokas veda labai įdomiai, žinias perteikia neįtikėčiausiais būdais. Aš jau nekalbu, kad į viską čia yra žiūrima pro kitokią prizmę. Mokomės visų dalykų per bandymus, patirdami, išbandydami savo kailiu. Sodiname augalus, daržoves, ryžius.  Visoje mokykloje tvyro kažkokia dvasia, kuri jungia visus žmones. Bendruomenė čia labai draugiška, šilta, paslaugi. Kiekvienas šypsosi, sveikinasi vos tave pamatęs. Per šį laikotarpį, kol esu čia, nemačiau nei vieno susiraukusio ar nelaimingo žmogaus. Rimtai. Nors iš kitos pusės pagalvojus, kodėl jie turėtų tokie būti?             

               Kiekvieną penktadienį, po pamokų, vyksta mokinių ir mokytojų 'susirinkimai' ir per juos būna visokie projektų aptarimai ir savaitinio konkurso apžvalga. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį buvo projektas '350'. Visos klasės pristatė, ką jos veikia per green studies pamokas. Pavyzdžiui mano klasė,  parodė filmuką bei nuotraukas, kaip dirbo kitos klasės, ir padainavome savo pačių sukurtą dainą, kuri vadinasi " Guns don't kill people..... the Global Warming does!!!!!" 

                           Kai Balyje leidome dar tik pirmąjį savo savaitgalį, jau leidomės į ekstremalią kelionę. Plaukėme raftingu. Man tai buvo pirmas kartas. Iš pradžių, kai atvažiavome į susitikimo vietą, gavome visą įrangą ir susiradome sau kitą porą, su kuria buvom valtyje. Tada dar turėjome leistis prie upės 4oo laiptelių. Ne kas, ne kas...Buvo karšta ir nuobodu :). Nusileidę turėjome išklausyti instruktažą, kaip elgtis valtyje ir, jei netyčia iškristume iš jos (nukentėjusiųjų nebuvo, grįžome visi sveiki :D). Šioje kelionėje buvo 25 slenksčiai, vieni iš jų buvo sudėtingesni, kiti - paprastesni. Bet mum buvo kaip tik, nes su mumis plaukė keturmečiai vaikai, taigi...Plaukiant mes turėjome progą ne tik mėgautis plaukimu, bet taip pat matėme, kaip gyvena vietiniai žmonės, įvairiausius piešinius ant uolų, kurie, atrodo, turėjo kažkokios galios ar dvasios, nes atrodė kaip tikri. Kelionės vidury buvo krioklys, kas norėjo, galėjo iššokti ir atsivėsinti. Aš, aišku, irgi palindau, nes buvo labai karšta. Plaukiant buvo labai smagu laistyti kitus vandeniu, o dar smagiau, kai kas nors man pildavo atgal, nes aš jau buvau visiškai šlapia. Kelionės gale aš iššokau iš valties ir pasidaviau nešama srovės. Tiesiog guli ir žiūri į dangų ar neįžengiamas džiungles...gera buvo. Paskui, kai išlipome, mūsų laukė pilnas stalas maisto. Bene tai buvo geriausia kelionės dalis. Čia buvo tik bajeris!!! Išlipus pasidarė šalta. Buvo taip keista, nes tai buvo pirmas kartas, kai Balyje buvo IŠ TIKRŲJŲ šalta. Tai po to teko važiuoti ne į vakarėlį, o tiesiai namo :(.

                      Taigi, per raftingą pamatėme, kad Balio gamta yra unikali. Visi tie ryžių laukai ir terasos, džiunglės, palmės milžiniško dydžio, įvairiausia gyvūnija... Pirmą dieną visus gyvius savo kambaryje traiškėme, o dabar jau nebe: paimam ir paleidžiam į laisvę arba tiesiog nekreipiame dėmesio. Su pelėm taip pat jau susidraugavom :) Net šikšnosparnių nebesivaikom ;D.

                                     Dieną prieš tai, turėjome unikalią galimybę susipažinti su vietiniu kovos menu - mepantingan. Viskas vyksta purve. Vienu metu pasirodo kokie penki žmonės. Vienas iš jų groja, o kiti šoka ir dainuoja, tuo pačiu metu vienas kitą netikėtai užpuola ir parverčia į purvą. Visas kovos menas yra sudarytas iš penkių kitų kovos menų: pagrindą sudaro aikido, tada dziudo, taikvondo ir dar keletas. Buvo smagu žiūrėti, kai jie mėto vienas kitą, darydami kokį man gerai žinomą pratimą. Kai šou ėjo į pabaigą, atsitiko vienas neįtikėtinas dalykas: pagrindinis vyrukas (jis yra aikido sensėjus) vis kvietė ką nors iš auditorijos į dvikovą, bet niekas nedrįso. Tada jis priėjo prie mūsų ir tarė: 'aikido, come here.' Nu ką darysi, teko eiti. Visi man labai plojo ir palaikė. Na, aš su visais rūbais, įmaknojau į tą purvą ir pradėjau su juo šokti. Šokom, šokom, o tada jis netikėtai man pagriebė už rankų. Na, aš kaip įpratusi, vienas du ir parverčiau jį į purvą. Visi, be abejo, buvo labai nustebę, nes to tikrai nesitikėjo. Iš tikrųjų buvo labai linksma. Po to, tas pats vyrukas iškvietė kitą mergaitę iš žiūrovų. Ji nežinojo, ką daryti, tai jis pats pakritinėjo. Buvo juokinga žiūrėti :). Kitą dieną atėjus į mokyklą, visi jau apie mano pasirodymą žinojo ir sveikino visi iš eilės. Buvau visąlaik dėmesio centre. Labai nustebau, kad žinios čia taip greit sklinda :). Net, kai mokyklos įkūrėją susitikau, tai ir jis jau žinojo.

                     

Mepantingan arena




Mano pirmas piešinys gyvenime ant drobės :)

    Taip pat jau susiradau ir išbandžiau aikido. Na, aišku, visiškai skiriasi, net nepanašu. Taip, pratimai tie patys, bet pasibaigia smaugimais, skaudžiais laužimais. Jų vyr. treneris tik 2 dan laipsnio ir pas juos, be jo, tik 3 su hakama. Ir nei vienas, nebent jų treneris yra buvęs Japonijoje, Hombu Dojo. Taigi, vienas vyras net pasakė: ' tai aš čia turėčiau iš tavęs mokytis, o ne tu iš mūsų'. Tiesą sakant, buvau pagerbta :). Tačiau man ten nepatiko ir aš išbandžiau kitą vietą, kur lanko mano klasiokai. Mes turim, kaip ir privačias pamokas. Šis treneris yra tik 3 kyu, bet užtat žinios yra kur kas didesnės. Jis 10 metų treniravosi JAV, dabar čia, Balyje. Matosi, kad yra patyręs, geras treneris. Labai primena trenerį Praną :). Užtat ties ta vieta ir apsistojau. Bent jau kol kas. 

Kol esu čia, mane lydi kažkoks angelas ar dvasia, nes kur einu, kur pasisuku, ten susiduriu arba su Japonija, arba su aikido, arba šiaip viskas klojasi taip, kaip man reikia. Šįkart susidūriau su japonu. Nuėjau į dailės pamoką, o mokytojas/dailininkas, pasirodo - japonas. Jis mum atskleidė tiek daug dailės gudrybių ir paslapčių, kad po viso to, nutapyti profesionalų piešinį gali labai paprastai. Net jei prieš tai neesi gyvenime piešęs. Taip atsitiko ir man. Aš pirmą kartą piešiau ant drobės. Pradžioje portetrą nupiešiau su angliuku, tada mirkydama teptuką į aliejų, o po to į dažus nutapiau savo gyvenime gražiausią paveikslą. Kai jis, atrodo, vos tik prisiliečia prie piešinio, jis iškart atgija ir įgauna gyvybės, jis tampa kitoks. Tas mokytojas pats yra labai dvasingas. Tiesiog žiūri į jį ir gėriesi jo išmintimi ir didingumu.

           Taigi, gyvenimas Balyje - tikrai kitoks. Ramus, mokantis būti laimingu ir džiaugtis šia akimirka. Čia visi yra ramūs kaip Ramusis vandenynas. Po truputį jau tai perprantu, bet vistiek tai dar užims truputį laiko. Tai iki kito karto! ;)