Pirmieji Rasos įspūdžiai



Mokinių daržai :)



Mano moto: Gyvenimas pilnas dovanų, tik visada jas mokėk priimti :)





Relaksuojantys bambukai






            Taip atsitiko ir šįkart. Dovana buvo neeilinė ir aš ją nė nedvejodama priėmiau, tačiau neturėjau žalio supratimo, kam aš pasakiau taip. Bet dabar aš esu be galo laiminga ir tikrai nesigailiu. Aišku, mano gyvenimas apsivertė 180'C, tačiau į gerąją pusę. Nors tai man trečia mokykla, tačiau pati geriausia pasaulyje, kokia tik galėjo būti. Green school - tai lyg kitas pasaulis, kur nėra jokių ribų laisvei ir vaikų kūrybai. Tai mažas, žalias, ekologiškas kampelis, milžiniškame pasaulyje. Kai pirmą kartą pamatėme mokyklą ir jos apylinkes, mums atvipo žandikauliai tam tikra prasme. Mokykla atrodo daug įspūdingesnė nei nuotraukose. Visa ta jos  

The heart of the school


Biblioteka



struktūra, didingumas, dvasia bei jaukumas - kažkas neįsivaizduojamo.  Kiekvieną rytą žygiuojame per tikrai įspūdingą tiltą, kuris veda į mokyklą. Jis yra vadinamas Kul-Kul bridge. Pagrindinis pastatas vadinasi The heart of the school,  kuriame yra porą klasių bei pietavimo vieta. Taip pat tenai kaba bambukai, pro kuriuos tu gali praeiti, norėdamas atsipalaiduoti ar nuimti stresą. Šalia yra Mepatingano arena, bufetas, kur vietoj tau nuskina kokosą ar iškepą šviežutėlaitį keksą. Visos kitos klasės yra išsimėčiusios šalia, kurios irgi atrodo įspūdingai. 

Kul-Kul bridge




Warung kavinė....Mhmm....

 


          

Science klasė
Čia mes eksperimentuojame su viskuo... ;D

       Čia mes mokomės mokytis ir gyventi šia akimirka. Nori nenori čia gyvendamas tampi laimingu, atsipalaidavusiu žmogumi, nes aplinkui tokie žmonės, kad kitaip tiesiog neišeina. Mokytojai yra nuostabūs, nepakartojami. Jie mums kaip draugai. Pamokas veda labai įdomiai, žinias perteikia neįtikėčiausiais būdais. Aš jau nekalbu, kad į viską čia yra žiūrima pro kitokią prizmę. Mokomės visų dalykų per bandymus, patirdami, išbandydami savo kailiu. Sodiname augalus, daržoves, ryžius.  Visoje mokykloje tvyro kažkokia dvasia, kuri jungia visus žmones. Bendruomenė čia labai draugiška, šilta, paslaugi. Kiekvienas šypsosi, sveikinasi vos tave pamatęs. Per šį laikotarpį, kol esu čia, nemačiau nei vieno susiraukusio ar nelaimingo žmogaus. Rimtai. Nors iš kitos pusės pagalvojus, kodėl jie turėtų tokie būti?             

               Kiekvieną penktadienį, po pamokų, vyksta mokinių ir mokytojų 'susirinkimai' ir per juos būna visokie projektų aptarimai ir savaitinio konkurso apžvalga. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį buvo projektas '350'. Visos klasės pristatė, ką jos veikia per green studies pamokas. Pavyzdžiui mano klasė,  parodė filmuką bei nuotraukas, kaip dirbo kitos klasės, ir padainavome savo pačių sukurtą dainą, kuri vadinasi " Guns don't kill people..... the Global Warming does!!!!!" 

                           Kai Balyje leidome dar tik pirmąjį savo savaitgalį, jau leidomės į ekstremalią kelionę. Plaukėme raftingu. Man tai buvo pirmas kartas. Iš pradžių, kai atvažiavome į susitikimo vietą, gavome visą įrangą ir susiradome sau kitą porą, su kuria buvom valtyje. Tada dar turėjome leistis prie upės 4oo laiptelių. Ne kas, ne kas...Buvo karšta ir nuobodu :). Nusileidę turėjome išklausyti instruktažą, kaip elgtis valtyje ir, jei netyčia iškristume iš jos (nukentėjusiųjų nebuvo, grįžome visi sveiki :D). Šioje kelionėje buvo 25 slenksčiai, vieni iš jų buvo sudėtingesni, kiti - paprastesni. Bet mum buvo kaip tik, nes su mumis plaukė keturmečiai vaikai, taigi...Plaukiant mes turėjome progą ne tik mėgautis plaukimu, bet taip pat matėme, kaip gyvena vietiniai žmonės, įvairiausius piešinius ant uolų, kurie, atrodo, turėjo kažkokios galios ar dvasios, nes atrodė kaip tikri. Kelionės vidury buvo krioklys, kas norėjo, galėjo iššokti ir atsivėsinti. Aš, aišku, irgi palindau, nes buvo labai karšta. Plaukiant buvo labai smagu laistyti kitus vandeniu, o dar smagiau, kai kas nors man pildavo atgal, nes aš jau buvau visiškai šlapia. Kelionės gale aš iššokau iš valties ir pasidaviau nešama srovės. Tiesiog guli ir žiūri į dangų ar neįžengiamas džiungles...gera buvo. Paskui, kai išlipome, mūsų laukė pilnas stalas maisto. Bene tai buvo geriausia kelionės dalis. Čia buvo tik bajeris!!! Išlipus pasidarė šalta. Buvo taip keista, nes tai buvo pirmas kartas, kai Balyje buvo IŠ TIKRŲJŲ šalta. Tai po to teko važiuoti ne į vakarėlį, o tiesiai namo :(.

                      Taigi, per raftingą pamatėme, kad Balio gamta yra unikali. Visi tie ryžių laukai ir terasos, džiunglės, palmės milžiniško dydžio, įvairiausia gyvūnija... Pirmą dieną visus gyvius savo kambaryje traiškėme, o dabar jau nebe: paimam ir paleidžiam į laisvę arba tiesiog nekreipiame dėmesio. Su pelėm taip pat jau susidraugavom :) Net šikšnosparnių nebesivaikom ;D.

                                     Dieną prieš tai, turėjome unikalią galimybę susipažinti su vietiniu kovos menu - mepantingan. Viskas vyksta purve. Vienu metu pasirodo kokie penki žmonės. Vienas iš jų groja, o kiti šoka ir dainuoja, tuo pačiu metu vienas kitą netikėtai užpuola ir parverčia į purvą. Visas kovos menas yra sudarytas iš penkių kitų kovos menų: pagrindą sudaro aikido, tada dziudo, taikvondo ir dar keletas. Buvo smagu žiūrėti, kai jie mėto vienas kitą, darydami kokį man gerai žinomą pratimą. Kai šou ėjo į pabaigą, atsitiko vienas neįtikėtinas dalykas: pagrindinis vyrukas (jis yra aikido sensėjus) vis kvietė ką nors iš auditorijos į dvikovą, bet niekas nedrįso. Tada jis priėjo prie mūsų ir tarė: 'aikido, come here.' Nu ką darysi, teko eiti. Visi man labai plojo ir palaikė. Na, aš su visais rūbais, įmaknojau į tą purvą ir pradėjau su juo šokti. Šokom, šokom, o tada jis netikėtai man pagriebė už rankų. Na, aš kaip įpratusi, vienas du ir parverčiau jį į purvą. Visi, be abejo, buvo labai nustebę, nes to tikrai nesitikėjo. Iš tikrųjų buvo labai linksma. Po to, tas pats vyrukas iškvietė kitą mergaitę iš žiūrovų. Ji nežinojo, ką daryti, tai jis pats pakritinėjo. Buvo juokinga žiūrėti :). Kitą dieną atėjus į mokyklą, visi jau apie mano pasirodymą žinojo ir sveikino visi iš eilės. Buvau visąlaik dėmesio centre. Labai nustebau, kad žinios čia taip greit sklinda :). Net, kai mokyklos įkūrėją susitikau, tai ir jis jau žinojo.

                     

Mepantingan arena




Mano pirmas piešinys gyvenime ant drobės :)

    Taip pat jau susiradau ir išbandžiau aikido. Na, aišku, visiškai skiriasi, net nepanašu. Taip, pratimai tie patys, bet pasibaigia smaugimais, skaudžiais laužimais. Jų vyr. treneris tik 2 dan laipsnio ir pas juos, be jo, tik 3 su hakama. Ir nei vienas, nebent jų treneris yra buvęs Japonijoje, Hombu Dojo. Taigi, vienas vyras net pasakė: ' tai aš čia turėčiau iš tavęs mokytis, o ne tu iš mūsų'. Tiesą sakant, buvau pagerbta :). Tačiau man ten nepatiko ir aš išbandžiau kitą vietą, kur lanko mano klasiokai. Mes turim, kaip ir privačias pamokas. Šis treneris yra tik 3 kyu, bet užtat žinios yra kur kas didesnės. Jis 10 metų treniravosi JAV, dabar čia, Balyje. Matosi, kad yra patyręs, geras treneris. Labai primena trenerį Praną :). Užtat ties ta vieta ir apsistojau. Bent jau kol kas. 

Kol esu čia, mane lydi kažkoks angelas ar dvasia, nes kur einu, kur pasisuku, ten susiduriu arba su Japonija, arba su aikido, arba šiaip viskas klojasi taip, kaip man reikia. Šįkart susidūriau su japonu. Nuėjau į dailės pamoką, o mokytojas/dailininkas, pasirodo - japonas. Jis mum atskleidė tiek daug dailės gudrybių ir paslapčių, kad po viso to, nutapyti profesionalų piešinį gali labai paprastai. Net jei prieš tai neesi gyvenime piešęs. Taip atsitiko ir man. Aš pirmą kartą piešiau ant drobės. Pradžioje portetrą nupiešiau su angliuku, tada mirkydama teptuką į aliejų, o po to į dažus nutapiau savo gyvenime gražiausią paveikslą. Kai jis, atrodo, vos tik prisiliečia prie piešinio, jis iškart atgija ir įgauna gyvybės, jis tampa kitoks. Tas mokytojas pats yra labai dvasingas. Tiesiog žiūri į jį ir gėriesi jo išmintimi ir didingumu.

           Taigi, gyvenimas Balyje - tikrai kitoks. Ramus, mokantis būti laimingu ir džiaugtis šia akimirka. Čia visi yra ramūs kaip Ramusis vandenynas. Po truputį jau tai perprantu, bet vistiek tai dar užims truputį laiko. Tai iki kito karto! ;)