Penkių dienų savaitgalis

Taigi, nors nuotraukų neturiu nei vienos iš šio ilgojo savaitgalio, nutariau jums papasakoti, koks jis įspūdingas buvo :).
Šeštadienio rytas buvo ramus. Tik eilinį kartą, anksti ryte prikėlė vietinių grojimas vietiniais instrumentais per jų rytinį meldimąsi. Bet nieko, per tiek laiko spėjau jau priprasti, tai ilgai netrukus vėl užsnūdau porai valandų. Atsikėlus papusryčiavau, paruošiau pamokas ir prisėdau prie knygos. Ką jau čia prisėdau! Kaip sėdau taip ir nebeatsitraukiau, kol reikėjo išeiti į dailės užsiėmimą. Juk ne šiaip sau knygą skaitau, o J.R.R Tolkien'o 'Hobitas, arba ten ir atgal'. Manau jūs visi ją žinote :), todėl suprasite, kodėl buvau taip į ją įnikusi.
Taigi, kaip jau minėjau, išsiruošiau į dailės pamoką. Tai ne šiaip sau dailės pamokėlės. Tai laikas, kurį leidžiu tapydama, mokydamasi iš tikro japono dailininko, kuris kiekvieną paverčia dailininku. Jei ne profesionaliu ant drobės, tai profesionalu širdyje. Kiekvieną kartą sekasi vis geriau ir geriau. Jam patinka, ką aš pasirenku tapyti, kas mane labai įkvepia. Jo vienas iš paskutinių komentarų buvo šis: 'Good. Now you already know how to paint with oil. You became close with this type of painting'. Kaip matote, tai nėra jau taip paprasta, nes tapau jau daugiau kaip mėnesį, (aišku ne kiekvieną dieną, o tik šeštadieniais) bet perpratau šį būdą tik dabar.
Taigi, po dar vienos nuostabios dailės pamokos, patraukėme namo. Kaip įprastai, mane vingiuoti Balio keliukai užliūliavo. Bet, kai užsnūdau, po kurio laiko staiga mes įvažiavome į duobę, tai aš kaipmat pabudau :) O! Štai ir mūsų vietinis turgus, taigi, namučiai jau čia pat. Namie mūsų laukė 'tėvai'. Grįžus buvome tokie pavargę, nors laikrodis visai neseniai buvo išmušęs tik 17h. Bet jau nebenuostabu, mat šis klimatas labai greitai išvargina. Apie 21h jau būni toks pavargęs, kad nieko nebegali daryti, tik eiti miegoti arba kalbėti su tėvais per skype :).
Tačiau greitai truputį atsigavau, nes pasinėriau į tą knygą, tai, kai baigiau skaityti, turėjau daugiau energijos, nes 'ką tik buvau grįžus iš pergalingų kautynių su goblinais....' :).
Ilgai netrukus atėjo vakarienės metas. Kažką patys gamintis tingėjome, tai nusprendėme atsivežti maisto iš 'local warung' - vietinės gatvės kavinės. Tai nieko nelaukus, Matt'as mane pasigriebė ir mes sėdę ant motorolerio nudūmėme vingiuotais Balio keliais nusipirkti Nasi Bunkus (įvairūs ryžiai išsinešimui). Motoroleriu važiavau antrą kartą, bet šis kartas buvo nepalyginamas su pirmu. Matt'as važiavo greitai, vėjas švilpė ausyse, kedeno plaukus, vietiniai šypsojosi ir stebėjosi, o aš mėgavausi kiekviena sekunde, kurią praleidau važiuodama ant motorolerio. Atvažiavę į local warung užsisakėme maistą ir prisėdome prie klibančio staliuko laukti. Į mus stebeilijo koks dešimt akių, ką čia tokie kaip mes veikiame, ypač, kai dar Matt pradėjo indonezietiškai kalbėti :). Galų gale sulaukę savo nasi sėdome ant motorolerio ir patraukėme namo. Nespėjus man kaip reikiant pasimėgauti neįprasta kelione, mes jau atsidūrėme namuose. Kadangi aš buvau be galo alkana, nežiūrėdama, kas viduje, dėjau šaukštą ir burną ir... pasigailėjau labai, kad taip greitai paskubėjau. Tuose ryžiuose buvo pilna raudonų čili pipirų! Nuo vieno kąsnio aš visa išraudonavau, pradėjau ašaroti, čiaudėti ir burna degė taip, kad atrodė, kas supylė visą parako statinę į burną ir uždegė :). Taip kentėjau nuo vieno kąsnelio kokias penkias minutes, kol galų gale atsigavau. Taigi, paknebinėjus vieną kitą šaukštą teko eiti susiieškoti javainių.
"Anksti kėlęs, anksti gulsi". Šią patarlę galime pritaikyti sekmadieniui. Sekmadienio rytą mes atsikėlėme anksti, įsidėjome porą kąsnių į burną ir ištrūkome į Seminyak į paplūdimį. Buvo labai šilta, tiksliau karšta, nors saulė ir neplieskė, mat danguje plaukė milžiniškas minkštas debesų patalas. Tačiau vis tiek sugebėjau nudegti :). Matt ir Maksas ėjo maudytis ir surfinti, bet aš tą kartą su Brynn pasilikome ant kranto, mat kažkaip manęs neviliojo jūra. Tik prieš išeinant įlindau sušlapti.
Po visų didelių ir minimalių maudynių nutarėme mintimis nusikelti į Italiją ir valgyti pietums picas bei makaronus. Taigi, po ilgų klajonių, važinėjimų ratais, galų gale atvažiavome į tą pačią vietą, iš kur išvažiavome. Bet užtat tuoj pat tenai suradome nuostabią itališką kavinę, į kurią tuoj pat ir patraukėme. Nors ji buvo nedidukė, bet maistas buvo be galo skanus. Ak, kokia skani ta mano pica buvo!
Papildę savo pilvukus maisto atsargomis, laimingi ir sotūs patraukėme namo. Truputį pasnūduriavus, truputį paplepėjus su Matt laikas prabėgo gana greitai ir štai jau mes netoli savo mielų namučių. Taigi, kaip jau pradžioje minėjau tą patarlę, taip ir atsitiko: anksti kėlėmės, anksti gulėmės.
Susapnavus devynis sapnus štai ir išaušo pirmadienis. Bet nereikia į mokyklą! Jėėėėė... Dar tris dienas galime tinginiauti ir mėgautis 'atostogomis'. Matt ir Brynn iš pačio ryto sėdo ant motorolerio ir nurūko takučiu, kur akys vedė... Tai bent, ar ne? Na, o mes, kad nenuobodžiautumėme ir neprisivirtumėme košės :), pas mus trim dienom atsikraustė Benas su šeima. Kas nežinot, Benas dirba šitoje mokykloje ir jis yra atsakingas už priėmimą į mokyklą ir organizuoja turus po ją. Beje, prieš mums atsikraustant į šį namelį, jis čia gyveno.
Taigi, aš su Maksu, Beno šeima ir dar poros mokytojų šeimomis ištrūkome į Padangbai, į paplūdimį. Praleidome tenai visą dieną - taip gera buvo. Nors bangų nebuvo pirmą kartą, vis tiek turėjome labai daug pramogų. Pak Joel išdykavo su vaikais, voliojosi po krantą, bėgiojo su vaikais ant kupros į vandenį ir šokinėjo per bangas, statė smėlio pilis, kasė 'baseiną'. Aš tai ant kranto, tai vandeny smagiai leidau laiką. Kai tik įlįsdavau į vandenį, žiūrėk tu man, iš paskos atbėga Oskaras su Meggie  tiesdami rankas :). Visą laiką, kurį prabuvau vandeny, man ant rankų prabuvo ir jie. Atstojau jiems kaip plūdurą :). Taip buvo gera matyti juos linksmus, patenkintus, išdykaujančius... Geras tas gyvenimas, kai dar gyveni vaikystėje ir savo vaizduotėje.
Po visų ilgų maudynių ir skanių piknikų patraukėme namučio. Visi sugriuvome į mašiną ir kaip mat užmigome. Bet kaip ne keista, labiausiai lūžo ne kas kitas, o aš :). Grįžus namo laukė Benas ir Ayu su savo patiekalais. Po vakarienės ilgai nieko nelaukę, visi išsiskirstė, kas sau, ir greitai sumigo tik vargšas Benas turėjo tiek daug darbo, kad dar dirbo porą valandų...
Kitą rytą anksti atsikėlę, ilgai netinginiavome lovose. Stojom prie viryklės ir žiūrėjom, kaip mums verda košę. Pavalgius pusryčius aš paėmiau gitarą į rankas ir paprašiau Beno parodyti porą akordų. Mat nuo tokios gilios vaikystės svajojau išmokti groti gitara. Benas su mielu noru sutiko, mat groti gitara - jam vienas malonumas, galėtų tai daryti visą dieną. Taigi, diena kita, štai jau žinau ir visus pagrindinius akordus, tik va F nesigauna, mat per daug sudėtingai tie pirštai ten turi susidėlioti :). Bet nieko - kažkokią melodiją jau galiu išgauti.
Likusią dieną praleidome namie, tik vakare ištrūkome į miestą pavakarieniauti, bet diena namie praėjo nuostabiai: nors Benas ir visąlaik dirbo, jis vis surasdavo laiko pabūti su mumis.
Kitą dieną buvo Meggie's draugės gimtadienis, tai visą dieną praleidome tenai. Nepaisant to, kad ten susirinko visi keturmečiai, buvo labai linksma. Na, kai grįžome, užkandome, pažaidėme su 'step parents' ir nudrožėme miegoti, mat kitą dieną laukė mokykla.
Tai tiek apie mūsų ilgąjį savaitgalį.

Sveiki dar kartą!
Šįkartą norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais, kuriuos patyriau būdamas 20 metrų aukštyje nuo žemės. Šeštadienį, ( vieną dieną prieš Rasos gimtadienį) Matt'as, Brynn, Rasa ir aš važiavom į "tree tops". Dar niekada tokiame parke nebuvau. Kai išlipom iš mašinos, jaučiausi pakylėtai, nes žinojau, kad tikrai paiesiu kažką, ko niekada nebuvau patyręs.
Man labai patiko aplinka, nes tas parkelis buvo botanikos parke. Kai kurie medžiai labai stebino. Nusipirkę bilietus, mes nuėjom į mini trasą, kur instruktorius mum viską paaiškino. Buvo tikrai lengva. Jei laikaisi visų taisyklių, tai nėra jokių šansų nukristi žemyn. Net jei paslystum, ar neišsilaikytum, vistiek gausis taip, kad kabėsi ore ir tau teks irtis pirmyn- kelio atgal nėra.
Trasos buvo suskirstytos pagal sunkumą- nuo žalios iki juodos. Mes bandėm mėlyną ( po mėlynos eina oranžinė ir juoda). Mėlyna buvo 8- 10 m aukštyje. Iš apačios atrodo taip neaukštai, tačiau žiūrint iš viršaus jautiesi truputį nejaukiai. Man patiko. Buvo kartų kai ir kinkos drebėjo- bet, kai žinai, kad esi saugus- ne taip ir baisu.
Praėjom mėlyną trasą. Brynn pasitraukė, nes pasijuto blogai, tačiau mes likom sveiki. Pirmas sunkumas- didelė siena. Toj sienoj yra įstatyti akmenys- reikia kopti. Ir tikrai tai yra sunkiau, nei atrodo. Rasa buvo pirma- aš pėdinau paskui ją. Matt'as buvo paskutinis. Brynn tuo metu fotografavo mus iš apačios. Juoda trasa- 20m aukštyje. Juoda trasa sunki ir fiziškai, ir morališkai. Praėjęs pusę trasos jaučiausi pavargęs, bet grįžti atgal neįmanoma. Man patiko tas nuovargis. Tačiau aš dar nežinojau, kad manęs dar laukia vienas nerealus išbandymas - "Tarzano šuolis". Prie jo buvo užstrigęs vienas vyras. Jis nedrįso šokti iš dvidešimties metrų žemyn. Jam, kaip ir man, labai nepatiko laisvi kritimai. O dar iš dvidešimties metrų. Tačiau mes neturėjom pasirinkimo.
Rasa atsistojo prie vyro. Jis jai užleido savo vietą. Rasa griebė virvę, pritvirtino kablius prie jos. 1, 2, 3...ir šoko! Visi apačioj pradėjo šaukti.
Aš pagalvojau - tikriausiai dabar mano eilė. Virvė buvo neįprastai sunki. Matt'as man padėjo pritvirtinti kablius. Aš visas drebėjau. Žmonės apačioj mane bandė visaip drąsint, tačiau aš buvau savo viduje. Iš tiesų, tai drąsinau pats save - norėjau pakartot triuką, kai pasižiūri sau už nugaros, mintyse pasakai - "o, žiūrėk!", tada paklausi "kur?", ir krenti. Tačiau, deja, nieko neišėjo. Aš atsitūpiau ir.... šokau.
2 sekundes jaučiausi, kad tuoj išrėksiu savo jausmus. Aš neklykiau kaip mergaitė- buvo per daug baugu. Bet kai stovėjau ant žemės- jaučiausi gerai. Keista buvo žinoti, kad perėjau visus sunkumus.
Bet mėgstamiausias atrakcionas buvo Zip linijos. Man labai patiko tiesiog čiuožti per orą, jausti vėją.
^_^

Ilgasis gimtadienio savaitgalis :)



Happy me and Chip

 Savo gimtadienį pradėjau švęsti penktadienį, nors tikras gimtadienis buvo tiktai sekmadienį. Penktadienį nuotaika mokykloje buvo nuostabi. Pamokos praėjo greitai ir smagiai, nes penktadieniais mes turime tik keturias pamokas, o per penktą ir šeštą ką nors linksmo veikiame. Tai šįkart žaidėme tinklinį ir futbolą su lankytojais iš kitos mokyklos. Bet labai greitai pavargome, nes buvo taip karšta, kad prakaitas upeliais tekėjo, o drabužius galėjai gręžti :). Tai tada aš nuėjau pailsėti. (Dabar aš truputį papasakosiu, ką aš dariau, nes kitaip neišeina apibūdinti įvykio, kuris įvyko :)) Pakeliui susitikau tokį Beną, kuris veda turus  lankytojams ir support mokytoją. Linksmai su jais pasišnekėjau, kaip sekasi ir pan. Po to susitikau draugę ir mes nuėjome ieškoti kitų draugų, kuriuos aš norėjau pakviesti į gimtadienio vakarėlį. Kai susitikome vieną klasiokę, mums ji pasakė, kad mūsų auklėtojas liepė ateiti visiems į sporto areną, nes nori su mumis pasišnekėti. Kai aš atėjau, visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Aš buvau be galo nustebinta! Bet tai dar toli gražu ne viskas.... Kai jie padainavo anglišką versiją, mano auklėtojas pradėjo dainuoti lietuviškai :). Buvo taip nerealu!!!!!! Aš likau sužavėta. Iš jų pusės buvo taip gražu... Ir dar jie man padovanojo nerealų atviruką bei miniatiūrinį gimtadienio torto gabaliuką :) Džiaugiausi jų staigmena ir dovana visą dieną. Dar dabar prisiminus, taip gera širdy pasidaro.. :). Tačiau grįžus iš mokyklos gimtadienio šventimas sustojo, nes laukė ruošimasis enviromental management egzaminui...bei vaidinimas gabaliuko Šekspyro kūrinio. Taigi, penktadienio antra pusė praėjo besėdint parėmus galvą prie knygų :).
Užtat šeštadienį...ojojojojoj, kaip aš atšvenčiau ankstųjį gimtadienį... Iš pradžių mes važiavome pasikarstyti po medžius į treetops. Po to, visi nusikamavę, pilni įspūdžių ir geros nuotaikos patraukėmė vakarieniauti. Pakeliui Brynn (mano globėja ) pamatė pardavinėjamus triušiukus ir nusprendė su Matt'u (mano globėju ) padovanoti gimtadienio proga. Tai bent, ar ne?! Taigi, dabar turime du augintinius: Chip'ą ir Ninja :)


Ninja

 Pavakarieniavę jie nusprendė...spėkit ką? Ogi padovanoti dar vieną gimtadienio dovaną - masažą! Tai buvo kažkas tokio... Pirmą kartą savo gyvenime turėjau tikrą masažą. O šis dar buvo vietinis, tai išvis.... Po masažo buvau kaip leisgyvis lapelis. Grįžus namo mes buvome taip nusivarę nuo kojų, kad tik neilgai pažaidėme su triušiukais ir griuvome į lovas kaip negyvi ir iškart užmigome.
Štai ir išaušo sekmadienis -mano gimimo diena. Man jau 18! Ir aš staiga susimąsčiau: Dieve, ar aš tikrai tokia sena? Kodėl taip greitai bėga laikas? Norėčiau, kad jis nors kiek bėgtų lėčiau, tačiau tai tik žydro drambliuko svajonės.... Rodos, dar tik vakar švenčiau penktąjį gimtadienį, užpūtinėjau penkias žvakutes ir buvau kilnojama ant kėdės, o šiandien jau visa koja suaugusiųjų pasaulyje, nors man net nesinori nosies į jį kišti... Per greitai tas laikas bėga, per greitai...
Tačiau ši diena praėjo labai linksmai, kaip ir turi būti per 18 gimtadienį :). Iš ryto atsikėliau truputį anksčiau, nes pavalgius pusryčius reikėjo ruoštis gimtadieniui: nusimatė didelis vakarėlis :) Ayu, mūsų pagalbininkė, man iškepė du laaabai skanius ir sveikus pyragus. Turėjom šiaip skanių užkandžių prisiruošusios. Tačiau, kaip mes čia be nuotykių? Bekepant pyragą ant viryklės (neklauskit, kaip tai įmanoma per daug sudėtinga papasakoti), susikaupė per didelis karštis ir sprogo mūsų stiklinė viryklė :) Garsas buvo nemažas... Kas ateidavo, nusistebėję klausdavo, kas atsitiko, o mes atsakydavome: pakeitėme dizainą :).
Taigi, kai visi susirinko, pradėjome vaišintis, išdykauti, žaisti... O po to, kai aš nemačiau, Brynn uždegė žvakutes ir visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Kai jie pabaigė dainuoti, to, aišku kaip visada, nebuvo gana ir pak Joel su ibu Simona man pradėjo dainuoti su gimimo diena lietuviškai :). Tai buvo taip miela iš jų pusės. Kai pasibuvom namie ir suvalgėm visas vaišes, patraukėme į futbolo stadioną, kur žaidėme crazy žaidimus/estafetes. Buvo labai linksma. Aš rungtyniavau su pak Joel (mano auklėtoju). Jis buvo gana greitas ir vikrus, tai mes atbėgome į finišą kartu. Po visų estafečių prasidėjo kiaušinių mėtymasis :). Matt mėtėsi su savo draugu, o tada pak Martin (science teacher) iškvietė mane į dvikovą :). Mes mėtėmės taip ilgai, nes abu buvome ne iš kelmo spirti :). Tačiau su kiekvienu pagavimu reikėjo trauktis vienu žingsniu atgal. Mes atitolome vienas nuo kito taip toli, kad buvo sunku numesti tą kiaušinį iki kito žmogaus. Tada buvo mano eilė mesti. Aš, kaip vienam iš geriausių mokytojų, kiaušinį mečiau stipriai ir aukštai, tai jam pasisekė ir jis pagavo. Tačiau jis, truputį pagudravo: jis kiaušinį išmetė aukštai, tačiau, kai jis atskrido iki manęs, suvokiau, kad jis per daug inercijos turi ir, kai jį pagavau, suskilo mano rankose :(. Taigi, pak Martin išplėšė iš manęs pergalę...
Tačiau pramogos dar toli gražu nesibaigė ir aš su Matt, Brynn, padauža broliu ir Brad patraukėme į Mepatingan areną žiūrėti full moon pasirodymo. Visi jų šokiai ir pasirodymai buvo įtraukiantys į veiksmą, jaudinantys, sukėlė daug jausmų, ypatingai paskutinis, nes tai buvo apie aikido.
Kai prasidėjo pasirodymas apie aikido, Mepatingan įkūrėjas atėjo į mūsų pusę, kur mes sėdėjome, atsisuko į mane ir stipriu, oriu balsu tarė: 'Rasa, come here!' Aš negalėjau priešintis, nes jis stvėrė mane už rankos ir įklimpau aš į tą purvą vėl. Bet aš net ir nemaniau priešintis, man labai patiko. Jis mane nusivedė į arenos centrą ir paaiškino, kad aš turiu pasemti su pirštais dažus ir tėkšti vyrui į galvą :). Nu ką, pasėmiau aš tuos dažus ir tėkštelėjau. Bet Putu (vyrukui, kuris mane įtempė į purvą) to nebuvo gana. Jis pasakė, kad tėkščiau iš visų jėgų. Na gerai, pagalvojau aš, jei jis taip nori.... Pasėmiau dažus dar kartą ir šįkart tėkštelėjau kaip reikiant. Putu tai patiko ir jis staiga paskelbė kovą tarp manęs ir to vyro. (Aš net neįsivaizdavau, kad jis mane šiandien iškvies į areną ir lieps kautis ir gintis... :)). Na ką, aš pasprukti tikrai nesiruošiau, nes man šie pasirodymai teikė per daug smagumo, tai aš pradėjau šokti su juo ir žaibuoti žvilgsniu, Mes artėjome vienas prie kito ir staiga jo veido išraiška pasikeitė ir jis puolė mane. Aš iš reflekso apsigyniau ir jį perverčiau per save į purvą. Visi plojo ir šaukė: 'Go Rasa go' :)  Aš tą akimirką padėkojau savo treneriui Pranui už visas treniruotes ir vargus, nes tik jos man padėjo tą akimirką apsiginti ir panaudoti negalvojant aikido :).
Bet vieno karto aišku buvo negana. Jis mane puolė dar kartą ir dar kartą, bet abu kartus jis atsidūrė purve :). Tik vieną kartą verčiant per save aš paslydau, mat ten tikrai slidu, ir kartu su juo pusiau atsidūriau purve :). Po tų kartų jis pasitraukė, tai maniau viskas, bet tada priešais mane iššoko kitas ir puolė mane, bet jam taip pat nepasisekė - viskas pasibaigė galva į purvu :).  Tada prišoko prie manęs dar kitas, tačiau jam ne ką geriau pasibaigė. Aš jų ilgai negalėjau atsikratyti, bet galų gale mane išgelbėjo iš jų nasrų Putu ir paėmė mane už rankos ir pradėjo su manimi šokti, o visi kiti pradėjo dainuoti su gimimo diena. Tai buvo taip nerealu! Aš buvo visa šlapia, purvina, bet tai visiškai nerūpėjo, nes buvo taip smagu... Aš šokau purve su Putu, visi dainavo happy birthday to you ir aš tetroškau vieno: sustabdyti tą akimirką. Bet, deja, vienos nepakartojamos akimirkos turi pasibaigti, kad ateitų kitos :).
Tik grįžus namo aš supratau, kokia purvina aš esu. Taigi, nieko nelaukus su visais rūbais ir crocs'ais palindau po dušu :). Buvo keistas jausmas. Atsigaivinus suvalgiau porciją ledų ir kritau į lovą sapnuoti nuostabių sapnų...

Tai va toks buvo tas mano nepakartojamas 18 - ioliktas gimtadienis. :)