Penkių dienų savaitgalis

Taigi, nors nuotraukų neturiu nei vienos iš šio ilgojo savaitgalio, nutariau jums papasakoti, koks jis įspūdingas buvo :).
Šeštadienio rytas buvo ramus. Tik eilinį kartą, anksti ryte prikėlė vietinių grojimas vietiniais instrumentais per jų rytinį meldimąsi. Bet nieko, per tiek laiko spėjau jau priprasti, tai ilgai netrukus vėl užsnūdau porai valandų. Atsikėlus papusryčiavau, paruošiau pamokas ir prisėdau prie knygos. Ką jau čia prisėdau! Kaip sėdau taip ir nebeatsitraukiau, kol reikėjo išeiti į dailės užsiėmimą. Juk ne šiaip sau knygą skaitau, o J.R.R Tolkien'o 'Hobitas, arba ten ir atgal'. Manau jūs visi ją žinote :), todėl suprasite, kodėl buvau taip į ją įnikusi.
Taigi, kaip jau minėjau, išsiruošiau į dailės pamoką. Tai ne šiaip sau dailės pamokėlės. Tai laikas, kurį leidžiu tapydama, mokydamasi iš tikro japono dailininko, kuris kiekvieną paverčia dailininku. Jei ne profesionaliu ant drobės, tai profesionalu širdyje. Kiekvieną kartą sekasi vis geriau ir geriau. Jam patinka, ką aš pasirenku tapyti, kas mane labai įkvepia. Jo vienas iš paskutinių komentarų buvo šis: 'Good. Now you already know how to paint with oil. You became close with this type of painting'. Kaip matote, tai nėra jau taip paprasta, nes tapau jau daugiau kaip mėnesį, (aišku ne kiekvieną dieną, o tik šeštadieniais) bet perpratau šį būdą tik dabar.
Taigi, po dar vienos nuostabios dailės pamokos, patraukėme namo. Kaip įprastai, mane vingiuoti Balio keliukai užliūliavo. Bet, kai užsnūdau, po kurio laiko staiga mes įvažiavome į duobę, tai aš kaipmat pabudau :) O! Štai ir mūsų vietinis turgus, taigi, namučiai jau čia pat. Namie mūsų laukė 'tėvai'. Grįžus buvome tokie pavargę, nors laikrodis visai neseniai buvo išmušęs tik 17h. Bet jau nebenuostabu, mat šis klimatas labai greitai išvargina. Apie 21h jau būni toks pavargęs, kad nieko nebegali daryti, tik eiti miegoti arba kalbėti su tėvais per skype :).
Tačiau greitai truputį atsigavau, nes pasinėriau į tą knygą, tai, kai baigiau skaityti, turėjau daugiau energijos, nes 'ką tik buvau grįžus iš pergalingų kautynių su goblinais....' :).
Ilgai netrukus atėjo vakarienės metas. Kažką patys gamintis tingėjome, tai nusprendėme atsivežti maisto iš 'local warung' - vietinės gatvės kavinės. Tai nieko nelaukus, Matt'as mane pasigriebė ir mes sėdę ant motorolerio nudūmėme vingiuotais Balio keliais nusipirkti Nasi Bunkus (įvairūs ryžiai išsinešimui). Motoroleriu važiavau antrą kartą, bet šis kartas buvo nepalyginamas su pirmu. Matt'as važiavo greitai, vėjas švilpė ausyse, kedeno plaukus, vietiniai šypsojosi ir stebėjosi, o aš mėgavausi kiekviena sekunde, kurią praleidau važiuodama ant motorolerio. Atvažiavę į local warung užsisakėme maistą ir prisėdome prie klibančio staliuko laukti. Į mus stebeilijo koks dešimt akių, ką čia tokie kaip mes veikiame, ypač, kai dar Matt pradėjo indonezietiškai kalbėti :). Galų gale sulaukę savo nasi sėdome ant motorolerio ir patraukėme namo. Nespėjus man kaip reikiant pasimėgauti neįprasta kelione, mes jau atsidūrėme namuose. Kadangi aš buvau be galo alkana, nežiūrėdama, kas viduje, dėjau šaukštą ir burną ir... pasigailėjau labai, kad taip greitai paskubėjau. Tuose ryžiuose buvo pilna raudonų čili pipirų! Nuo vieno kąsnio aš visa išraudonavau, pradėjau ašaroti, čiaudėti ir burna degė taip, kad atrodė, kas supylė visą parako statinę į burną ir uždegė :). Taip kentėjau nuo vieno kąsnelio kokias penkias minutes, kol galų gale atsigavau. Taigi, paknebinėjus vieną kitą šaukštą teko eiti susiieškoti javainių.
"Anksti kėlęs, anksti gulsi". Šią patarlę galime pritaikyti sekmadieniui. Sekmadienio rytą mes atsikėlėme anksti, įsidėjome porą kąsnių į burną ir ištrūkome į Seminyak į paplūdimį. Buvo labai šilta, tiksliau karšta, nors saulė ir neplieskė, mat danguje plaukė milžiniškas minkštas debesų patalas. Tačiau vis tiek sugebėjau nudegti :). Matt ir Maksas ėjo maudytis ir surfinti, bet aš tą kartą su Brynn pasilikome ant kranto, mat kažkaip manęs neviliojo jūra. Tik prieš išeinant įlindau sušlapti.
Po visų didelių ir minimalių maudynių nutarėme mintimis nusikelti į Italiją ir valgyti pietums picas bei makaronus. Taigi, po ilgų klajonių, važinėjimų ratais, galų gale atvažiavome į tą pačią vietą, iš kur išvažiavome. Bet užtat tuoj pat tenai suradome nuostabią itališką kavinę, į kurią tuoj pat ir patraukėme. Nors ji buvo nedidukė, bet maistas buvo be galo skanus. Ak, kokia skani ta mano pica buvo!
Papildę savo pilvukus maisto atsargomis, laimingi ir sotūs patraukėme namo. Truputį pasnūduriavus, truputį paplepėjus su Matt laikas prabėgo gana greitai ir štai jau mes netoli savo mielų namučių. Taigi, kaip jau pradžioje minėjau tą patarlę, taip ir atsitiko: anksti kėlėmės, anksti gulėmės.
Susapnavus devynis sapnus štai ir išaušo pirmadienis. Bet nereikia į mokyklą! Jėėėėė... Dar tris dienas galime tinginiauti ir mėgautis 'atostogomis'. Matt ir Brynn iš pačio ryto sėdo ant motorolerio ir nurūko takučiu, kur akys vedė... Tai bent, ar ne? Na, o mes, kad nenuobodžiautumėme ir neprisivirtumėme košės :), pas mus trim dienom atsikraustė Benas su šeima. Kas nežinot, Benas dirba šitoje mokykloje ir jis yra atsakingas už priėmimą į mokyklą ir organizuoja turus po ją. Beje, prieš mums atsikraustant į šį namelį, jis čia gyveno.
Taigi, aš su Maksu, Beno šeima ir dar poros mokytojų šeimomis ištrūkome į Padangbai, į paplūdimį. Praleidome tenai visą dieną - taip gera buvo. Nors bangų nebuvo pirmą kartą, vis tiek turėjome labai daug pramogų. Pak Joel išdykavo su vaikais, voliojosi po krantą, bėgiojo su vaikais ant kupros į vandenį ir šokinėjo per bangas, statė smėlio pilis, kasė 'baseiną'. Aš tai ant kranto, tai vandeny smagiai leidau laiką. Kai tik įlįsdavau į vandenį, žiūrėk tu man, iš paskos atbėga Oskaras su Meggie  tiesdami rankas :). Visą laiką, kurį prabuvau vandeny, man ant rankų prabuvo ir jie. Atstojau jiems kaip plūdurą :). Taip buvo gera matyti juos linksmus, patenkintus, išdykaujančius... Geras tas gyvenimas, kai dar gyveni vaikystėje ir savo vaizduotėje.
Po visų ilgų maudynių ir skanių piknikų patraukėme namučio. Visi sugriuvome į mašiną ir kaip mat užmigome. Bet kaip ne keista, labiausiai lūžo ne kas kitas, o aš :). Grįžus namo laukė Benas ir Ayu su savo patiekalais. Po vakarienės ilgai nieko nelaukę, visi išsiskirstė, kas sau, ir greitai sumigo tik vargšas Benas turėjo tiek daug darbo, kad dar dirbo porą valandų...
Kitą rytą anksti atsikėlę, ilgai netinginiavome lovose. Stojom prie viryklės ir žiūrėjom, kaip mums verda košę. Pavalgius pusryčius aš paėmiau gitarą į rankas ir paprašiau Beno parodyti porą akordų. Mat nuo tokios gilios vaikystės svajojau išmokti groti gitara. Benas su mielu noru sutiko, mat groti gitara - jam vienas malonumas, galėtų tai daryti visą dieną. Taigi, diena kita, štai jau žinau ir visus pagrindinius akordus, tik va F nesigauna, mat per daug sudėtingai tie pirštai ten turi susidėlioti :). Bet nieko - kažkokią melodiją jau galiu išgauti.
Likusią dieną praleidome namie, tik vakare ištrūkome į miestą pavakarieniauti, bet diena namie praėjo nuostabiai: nors Benas ir visąlaik dirbo, jis vis surasdavo laiko pabūti su mumis.
Kitą dieną buvo Meggie's draugės gimtadienis, tai visą dieną praleidome tenai. Nepaisant to, kad ten susirinko visi keturmečiai, buvo labai linksma. Na, kai grįžome, užkandome, pažaidėme su 'step parents' ir nudrožėme miegoti, mat kitą dieną laukė mokykla.
Tai tiek apie mūsų ilgąjį savaitgalį.