Sveiki dar kartą!
Šįkartą norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais, kuriuos patyriau būdamas 20 metrų aukštyje nuo žemės. Šeštadienį, ( vieną dieną prieš Rasos gimtadienį) Matt'as, Brynn, Rasa ir aš važiavom į "tree tops". Dar niekada tokiame parke nebuvau. Kai išlipom iš mašinos, jaučiausi pakylėtai, nes žinojau, kad tikrai paiesiu kažką, ko niekada nebuvau patyręs.
Man labai patiko aplinka, nes tas parkelis buvo botanikos parke. Kai kurie medžiai labai stebino. Nusipirkę bilietus, mes nuėjom į mini trasą, kur instruktorius mum viską paaiškino. Buvo tikrai lengva. Jei laikaisi visų taisyklių, tai nėra jokių šansų nukristi žemyn. Net jei paslystum, ar neišsilaikytum, vistiek gausis taip, kad kabėsi ore ir tau teks irtis pirmyn- kelio atgal nėra.
Trasos buvo suskirstytos pagal sunkumą- nuo žalios iki juodos. Mes bandėm mėlyną ( po mėlynos eina oranžinė ir juoda). Mėlyna buvo 8- 10 m aukštyje. Iš apačios atrodo taip neaukštai, tačiau žiūrint iš viršaus jautiesi truputį nejaukiai. Man patiko. Buvo kartų kai ir kinkos drebėjo- bet, kai žinai, kad esi saugus- ne taip ir baisu.
Praėjom mėlyną trasą. Brynn pasitraukė, nes pasijuto blogai, tačiau mes likom sveiki. Pirmas sunkumas- didelė siena. Toj sienoj yra įstatyti akmenys- reikia kopti. Ir tikrai tai yra sunkiau, nei atrodo. Rasa buvo pirma- aš pėdinau paskui ją. Matt'as buvo paskutinis. Brynn tuo metu fotografavo mus iš apačios. Juoda trasa- 20m aukštyje. Juoda trasa sunki ir fiziškai, ir morališkai. Praėjęs pusę trasos jaučiausi pavargęs, bet grįžti atgal neįmanoma. Man patiko tas nuovargis. Tačiau aš dar nežinojau, kad manęs dar laukia vienas nerealus išbandymas - "Tarzano šuolis". Prie jo buvo užstrigęs vienas vyras. Jis nedrįso šokti iš dvidešimties metrų žemyn. Jam, kaip ir man, labai nepatiko laisvi kritimai. O dar iš dvidešimties metrų. Tačiau mes neturėjom pasirinkimo.
Rasa atsistojo prie vyro. Jis jai užleido savo vietą. Rasa griebė virvę, pritvirtino kablius prie jos. 1, 2, 3...ir šoko! Visi apačioj pradėjo šaukti.
Aš pagalvojau - tikriausiai dabar mano eilė. Virvė buvo neįprastai sunki. Matt'as man padėjo pritvirtinti kablius. Aš visas drebėjau. Žmonės apačioj mane bandė visaip drąsint, tačiau aš buvau savo viduje. Iš tiesų, tai drąsinau pats save - norėjau pakartot triuką, kai pasižiūri sau už nugaros, mintyse pasakai - "o, žiūrėk!", tada paklausi "kur?", ir krenti. Tačiau, deja, nieko neišėjo. Aš atsitūpiau ir.... šokau.
2 sekundes jaučiausi, kad tuoj išrėksiu savo jausmus. Aš neklykiau kaip mergaitė- buvo per daug baugu. Bet kai stovėjau ant žemės- jaučiausi gerai. Keista buvo žinoti, kad perėjau visus sunkumus.
Bet mėgstamiausias atrakcionas buvo Zip linijos. Man labai patiko tiesiog čiuožti per orą, jausti vėją.
^_^