Rasos Nyepi arba Balio naujieji metai



Kai baliniečiai linksminasi...



               Taigi, ketvirtadienio rytą kaip įprastai, atsikėliau, prasitryniau akis, nusileidus žemyn sušlamščiau pusryčius, iškračiau batus, patikrindama ar koks skorpionas per naktį neįsitaisė ir su užvedančia muzika sėdus į mašiną patraukiau į mokyklą, mat tingėjau eiti.Vietoj green studies pamokos mes ėjome ruoštis earth day, kuri bus balandžio 21d. Staiga suskambėjus gongui visi su džiaugsmu širdyse patraukėme į anglų pamoką. Čia mes nieko panašaus kaip Lietuvoj nesimokome. Niekada nesimokėme gramatikos. Na, tiesą pasakius mokėmės, bet kitokiu būdu: rašydami istorijas ir darydami projektus. Čia mus moko visai kitaip. Taip kad, visai nenuostabu, kad visi vaikai visada laiku padaro namų darbus, projektus, mėgsta visas pamokas ir beveik visus mokytojus. Užkandus priešpiečius iš bambukinių lėkščių su banano lapu, patraukėme į science pamoką. Šįkart mes nesimokėme ko nors apie 'science', bet darėme savo projektus, kurie bus penktadalis mūsų egzamino įvertinimas. Kadangi ryt prasideda Nyepi arba Balio naujieji metai, mums pamokos pasibaigė 12h ir mes patraukėme namo. Kadangi mūsų 'įtėviai' išvažiavo visam ilgam savaitgaliui paatostogauti, tai aš visą savaitgalį praleidau pas draugę kaime, o Maksas pas mūsų šeimininkę namuose.



Ceremonija: visi kartu žygiuoja gatvėmis ir neša dešimtis ogoh-ogoh



Taigi, po pamokų atvažiavo manęs ir Iros (mano draugės) pasiimti jos tėvai ir brolis ir mes sėdusios į mašiną patraukėme vingiuotu ir ilgu keliu į kaimą. Kelionė trupučiuką prailgo, nes mes važiavome apie tris valandas, ant 60km/h, nes greičiau čia ir nelabai išeina važiuoti. Mašinoj kondicionieriaus nėra, tai buvo karšta, bet gelbėjo tai, kad buvo milžiniški langai ir mes galėjome juos pilnai atsidaryti. Dar per kelionę atsigaivinome, kai sustojome parduotuvėje ir nusipirkome skanumynų Nyepi dienai ir ledų :)

Kai atvažiavome pas Iros tėčio tėvus, aš buvau maloniai sutikta. Baliniečiai yra labai malonūs ir draugiški žmonės. Jie labai su manimi norėjo kalbėti ir daug ko paklausti, bet trukdė tai, kad aš nešneku indonezietiškai, o jie angliškai. Bet truputį mums pagelbėjo Ira ir padirbo vertėja :). Vakare, apie devintą valandą, Jie visi ėjo į ceremoniją. Aš galėjau rinktis: pasilikti su Iros mama arba eiti kartu. Aš, aišku, ėjau su jais. Mat taip knietėjo sudalyvauti tikroje ceremonijoje. Taigi, nieko nelaukus, aš užsidėjau 'surong', mat tokios tradicijos. Dauguma baliniečių šiaip kasdien vaikšto su tradiciniais rūbais, bet per ceremonijas pasikeičia į šventinius. Todėl ir aš turėjau dėvėti surong, nes tiesiog taip reikia. Tradicijos. Iros močiutė užsidėjo krepšį su aukomis ant galvos, kiti paėmė kitus reikalingus daiktus ir mes patraukėme į šventyklą. Truputėlį mane neramino tai, kad aš su Lidia, Iros tėčio drauge, būsime vienintelės užsienietės, ir dar pirmosios jų istorijoje, dalyvausiančios ceremonijoje. Aišku, viduje jaučiausi pagerbta, bet vistiek, na žinote, tas jausmas, kai žinai, kad minioj esi kitoks... Kai priėjome pirmąją šventyklą, tenai mes turėjome paaukoti ir atsiklaupę kartu pasimelsti. Kiekvienas šalia turėjo smilkalą ir saujoje gėlyčių. Jie melsdami paima tris kartus tas gėlytes ir pakvėpinę smilkalais prideda prie veido ir pasako mintyse, už ką jie meldžiasi. O paskutinį, trečią kartą, jie gėlytes užkiša už ausies. Taip kiekvieną dieną gali pamatyti žmogų su gėlyte už ausies ir su ryžiais ant kaktos - reikš, kad jis ką tik meldėsi. Taigi, po to mes patraukėme į pagrindinę šventyklą, kur buvo visi žmonės. Aišku, visi į mus žiūrėjo akis išplėtę, bet, kai nekreipi dėmesio tai ir nerūpi. Tenai priėję 'altorių', nežinau kaip tai pavadinti, mes vėl atsiklaupėme melstis ir dėkoti jų Dievui už viską, o Iros močiutė nuėjo prie to 'altoriaus' ir paaukojo aukas. Šįkart jie meldėsi taip pat tik dar plius tą pačią ceremoniją padarė ir su vandeniu, apsivalė sielą tris kartus. Kol mes tenai šiaip buvome aš, aišku, neišvengiau būti nepakalbinta. Ką aš pastebėjau, kad čia bet kas bet ko visada paklausia kaip sekasi, iš kur tu, ką čia veiki, ir nesvarbu ar jie pažįstami ar ne. Tiesiog jų tokia kultūra. ir man tai labai patinka, nes tada pasijunti dalele jų kasdienio gyvenimo, o ne tik laikinu turistu.



Ogoh-ogoh



Po kiek laiko mes grįžome namo ir nuėjome miegoti, mat akys lipo savaime, bet ir valandų buvo nemažai. Deja, bet tinkamai išsimiegoti nepavyko, nes Iros brolis su pusbroliu atsikėlė pusė penkių ir sėdėjo prie mūsų durų kramsnodami vaflius ir kalbėdamiesi. Taigi, šiaip ne taip iki 8h ryto prasnūdariavome, o po to jau teko keltis. Pavalgę pusryčius susiruošėme ir patraukėme pas kitus senelius į kaimą. Prieš tai mes užsukome į 'vandens parką'. Iš tikrųjų tai buvo parkas su milžiniškais gražiais baseinais/tvenkiniais. Tenai pasivaikščioję ir pasiilsėję, patraukėme toliau. Šįkart kelionė ilgai netruko, gal tik apie penkiolika minučių. Atvažiavę mes turėjome ilgai lipti laiptais, nes Iros senelių namas yra aukštai, pasislėpęs tarp medžių. Kai tenai esi, visiškai nesijauti taip, kad aplink tave būtų pilna namų ir žmonių, nors iš tikrųjų taip ir yra. Netgi jų namas atrodo iš priekio kaip kokia šventykla. Tenai aš vėl gi buvau šiltai ir draugiškai sutikta. Ten buvo ir Iros pusbrolis su tėčiu, kurie šneka angliškai, tai turėjau galimybę su jais pasišnekėti. Po kurio laiko mes pietavome. Valgiau aš su rankomis kaip ir visi. Tiesa, visą savaitgalį, kol buvau pas draugę, valgiau kaip baliniečiai - su rankomis ir nesvarbu, kas tai bebūtų: ryžiai, vištiena, salotos ar dar kas.

Vakare buvo šventė - ceremonija, tai mes važiavome pas draugės pusbrolius į namus. Tenai mes linksmai leidome laiką, susibendravau su Iros pusseserėmis ir pusbroliais, o po to mes ėjome visi žiūrėti, kaip vyresnieji nešė 'ogoh-ogoh' - įvairiausias pabaisas, kurias po to sudegino. Sudegindami tas pabaisas jie tiki, kad jie išvaro visas piktąsias dvasias. Buvo labai linksma žiūrėti, kaip jie kvailioja ir linksminasi. Visa šita ceremonija man labai priminė mūsų užgavines :) Netgi beveik tuo pačiu metu vyksta :)



Visus šiuos ogoh-ogoh jie darė savo rankomis ištisą mėnesį

Kai visos linksmybės pasibaigė, mes grįžome namo ir nuėjome miegoti. Kitą rytą atsikėlusios, mes pasiėmėme pirmą filmą ir pradėjome žiūrėti, mat šiandien Nyepi - diena, kai negali niekur eiti, linksmintis, degti šviesų. Aš galvojau, kad taip griežtai viskas ir bus, bet iš tikrųjų tądien net nesijautė, kad buvo ta diena, nes mes darėme viską, ką aš ką tik pasakiau, tiktai garsiai nesilinksminome. Tiktai tyliai :) Visą dieną mes praleidome žiūrėdamos filmus ir kramsnodamos skanumynus. Na, o kitą dieną mes anksti ryte išvažiavome namo. Kelionė truko vėl ilgai, bet šįkart neprailgo. Grįžus namo, manęs Justin, Iros pusbrolis nenorėjau manęs paleisti - užšoko ant manęs ir nepaleidžia. Tai kol neprižadėjau, kad greitai vėl pasimatysim, tol jis manęs nepaleido. Matyt, susiradau naują mažą draugą :)

Tai taip smagiai ir įdomiai praleidau savąjį ilgąjį savaitgalį.

Mokykla po atostogų

Labas, labas, labas!

            Sveiki, šįkart man taip gavosi, kad rašau po laaaabai ilgo laiko tarpo, nes buvo atostogos, o po to buvau labai įnikusi į mokslus, nes ruošiausi egzaminams. Taigi, šįkart papasakosiu truputį plačiau apie savo įspūdžius ir nuotykius Green School'e.
Taigi, kaip dauguma jau žinote, į Balį grįžinėjome su nuotykiais. Kaip gi mes be jų, ar ne? Mums neužteko to, kad grįžtant į Lietuvą, turėjome praleisti parą Amsterdamo oro uoste ir, kad visi skrydžiai buvo atidėti. Mes nusprendėme, kad mums per daug patiko atostogos Lietuvoje ir per mažai pabuvome su šeima, tai taip išėjo, kad mes sugebėjome pražiopsoti savo skrydį visa diena. Bet nieko, visokių nuotykių reikia patirti gyvenime :). Deja, bet Lietuvoje užtrukome ne ką ilgiau. Kitą rytą sėdome į lėktuvą ir, kaip ne keista, be didelių nuotykių nuskridome į Balį. Tenai mūsų laukė visi: Matt ir Brynn, Ayu, draugai ir Green school'as.
             Nors norėjosi kitokio sutikimo mokykloje, bet aš buvau sutikta su krūva testų, nes reikėjo ruoštis egzaminams, kurie turėjo prasidėti vos po dviejų savaičių. Pamokos mums nevyko, mes tik savarankiškai per jas ruošiamės, kartojomės. Visai nieko taip leisti dienas mokykloje, tik tas jausmas nepatiko, kuris vis kirbėjo mintyse, kad jau tuoj tuoj egzai. Nespėjus susapnuoti septynių sapnų štai ir atėjo pirma egzaminų diena. Pirmą dieną aš turėjau tik environmental management egzą, tai buvo kaip įsivažiavimas į visą tą egzaminų maratoną. O tas maratonas buvo ilgas (pusantros savaitės po du ar tris į dieną) ir sunkus. Kaip man sekėsi, aš čia nepasakosiu - kam įdomu, pasakykit - paskambinsiu ir tada pasišnekėsim. Bet prisipažinsiu, kad toks ėjimo būdas į mokyklą man labai patiko :). Ne kiekvieną rytą reikia anksti keltis ir eiti į mokyklą, kartais anksčiau galėdavome išeiti :). Na, aišku, rašyti likusius mėnesius vien egzaminus nenorėčiau :).
            Per tą nepakeliamą egzaminų maratoną buvo surf camp'as. Tai buvo šiokia tokia pertraukėlė. Mes tenai praleidome tris dienas. Buvo nuostabus savaitgalis. Penktadienį instruktoriai patikrino ar mes mokame plaukti ir panašius dalykus. Šeštadienį kėlėmės anksti, nes surfinti geriausias laikas yra iš ryto. Taigi, gavau pirmas pamokas kaip surfinti. Pradžioje mokė, kaip pagauti bangą ir, kaip atsistoti ant lentos. Tada, kaip išlaikyti pusiausvyrą. Na, po begalės nesėkmingų bandymų, aš pamiršau viską, kas buvo aplinkui, bandžiau susilieti su vandenynu ir pajusti jį, klausiausi ką instruktorius aiškino. Oooo, banga ateina, aš jaučiu ją ir.... aš stoviu. Stoviu!!!! Man pavyko!!!! Aaaaaaaa, neeeeee........ir vėl į vandenį :). Taip pirma pamoka ir praėjo. Grįžę mes žiūrėjome video, kaip mes surfinome. Buvo juokinga žiūrėti į save ir kitus iš šalies, bet kartu ir visai įdomu. Pamatai save, kaip tau sekėsi, kokias ir kada klaidas darei. Po video profai važiavo antrą kartą surfinti, o mes patraukėme į kitą miestelį 'to have some funny water activities'.
           Mes plaukiojome su kajakais, kai kurie ant banglenčių su irklais. Aš sėdėjau vienam kajake su Emmet, tai mes pasiautėme kaip reikalas. Pradžioje draugus, o po to visus vadovus ir instruktorius pasivydavome ir sakydavome: 'arba patys šokite į vandenį, arba mes jus priversime'. Aišku, niekas nešokdavo patys, išskyrus vieną. Taigi, po gerų penkiolikos minučių visi buvo išmaudyti :). Po to mes nusikalę visiškai sėdome į motorinę valtį ir mus pavežiojo. Buvo nerealus jausmas. Leki per vandenyną, valtis slydo per bangas kaip per sviestą. Taip apsukome tris ratus. Sukant antrą ratą mes pamatėme surištą šunį plūduriuojantį vidury vandenyno. Buvo kraupus vaizdas ir kvapas ne ką geresnis. Tada aš tik girdžiu: 'hey Rasa, what happened to your leg? It's bleeding.' Pasirodo aš kažkur sugebėjau nusibrozdinti iki kraujo visą koją. Bet nieko - man tikrai neskaudėjo, juk net nepastebėjau :). Po visų pasiplaukiojimų visi ėjo žaisti futbolą, o aš tvarkytis savo kojos. Na, o po kurio laiko patraukėme į stovyklą. Diena praėjo labai smagiai. Grįžę pavakarieniavome, o tada kai kurie ėjo žiūrėti filmo, kai kurie žaisti biliardo. Bet, kai filmas baigėsi, netrukus visi išsiskirstė po savo kambarius ir susmigo, nes diena buvo ilga, o visi smagumai vandeny išsunkė iš mūsų visas jėgas. Taigi, visi 22h jau miegojo kaip užmušti.
            Sekmadienio rytą kėlėmės vėl labai anksti - šeštą ryto. Bet, jei nori linksmybių, tai ko nepadarysi, ar ne? Nuvažiavę į paplūdimį mes vėl padarėme švaros misiją - pasiskirstėme į grupeles ir surinkome milžiniškus maišus šiukšlių. Taip, taip, liūdnos žinios - Balio paplūdimiai labai šiukšlini. Tada apšilome ir stvėrę už banglenčių šokome į vandenį. Šįkart sekėsi daug geriau. Daugiau pagavau bangų. Buvo be galo smagu. Tik, deja, laikas prabėgo nenumaldomai greitai. Grįžę mes vėl žiūrėjome video apie save, buvo daug juokingų momentų. Bet štai mes jau sėdime visi kartu, tiesiame rankas pasiimti sertifikatų ir visi atsisveikinę išsivažinėjame po namus. Ir vėl teko sugrįžti į realybę: o ne! Ryt manęs laukia du egzaminai.... :( Aš buvau ne nuotaikoje apie juos galvoti, taigi nuėjau miegoti. Nežinau kodėl, bet aš visiškai nesijaudinau dėl jų. Ech, kas bus, tas bus.
             Laikas parodė, kad man tikrai nederėjo dėl jų jaudintis, nes iš vieno gavau A :). Praėjo dar poras tokių dienelių, štai ir pasibaigė visi egzai! Štai ir naujieji kiniečių metai, o mums keturių dienų savaitgalis :). Šį ilgąjį savaitgalį galvojome kur nors važiuoti, bet Matt ir Brynn turėjo labai daug namų darbų, o man reikėjo pailsėti nuo egzaminų. Taigi, mūsų savaitgalis praėjo namie. Ketvirtadienį mes tinginiavome, kai kas dirbo, kai kas skaitė, žaidė šachmatais. Kad ir kaip jūs nustebtumėte, bet ir aš jau žaidžiu šachmatais. Taip, taip aš žaidžiu. Ir kuo toliau, tuo sunkiau jiems darosi prieš mane žaisti. :) Šiaip dieną praleidome ramiai namie, tik vakare ištrūkome į local warung vakarienės.
            Penktadienis praėjo dar ramiau: visą dieną praleidome namie, buvome tik pas kaimynus pažaisti žaidimų. Kai jie išvažiavo į svečius, mes grįžome namo ir neradome savo 'tėvų', mat jie išvažiavo taisyti Matt'o kompiuterio. Bet kaip išvažiavo, žinote, tai taip ir nebegrįžta. Tik po valandos sulaukiame jų skambučio: 'Hey guys. We still are in Denpasar and I guess we are stuck here for the night, so we won't come back. See you guys tomorrow.' Maždaug taip skambėjo pokalbis. Vienu žodžiu, jie įstrigo Denpasare, nes negali sutaisyti kompo, grįš tik ryt, tai kas mums belieka daugiau daryti? Aš pasiėmiau knygą ir pasinėriau į Tolkieno viduržemio istoriją, o po to labai greitai užsnūdau.
             Kai šeštadienį atsikėlėme, jų dar nebuvo. Na, bet mes pavalgėme labai labai skanius pusryčius, pažaidėme šachmatais ir nuėjome žiūrėti filmo. Artėjant filmui prie pabaigos, teko jį sustabdyti ir išsiruošti į dailės pamoką. Ups... Pinigų paimti tai neturime iš kur. Ai, koks skirtumas. Pasiimsiu iš savo uždirbtų, kiek trūks - iš draugų :). Dailės pamokoje laikas praėjo nuostabiai. Tapyti sekasi vis geriau ir geriau. Iš mokytojo gauname daugiau nuostabių komentarų, stengiamės naudoti jo parodytą slaptą techniką, nes tik ji daro piešinius paslaptingus, įspūdingus ir...profesionalius :). Kiekvieną pamoką aš su mokytoju kalbamės, mat turime tokias pat aistras: aš be galo mėgstu Japoniją ir aikido, o jis yra iš Japonijos, Kyoto, mano mylimiausio miesto pasaulyje, na, gal neskaitant Vilniaus :); anksčiau jis treniravosi kovos menais tokiais kaip kendo. Taigi, mes turime apie labai daug ką šnekėtis. Paskutinę pamoką man jis netgi padovanojo maikę su hieroglifu samurajus per vidurį. Giliai širdyje iš karto pasijutau mažyčiu samurajumi. Gal vieną dieną juo ir tapsiu... :) Grįžę namo po dailės pamokos, pastebėjome, kad kažkas kitaip negu, kad mes buvome palikę. Ak, taip. Mūsų 'boarding parents' grįžo. Ne, buvo grįžę, nes jų nėra, tik raštelis paliktas virtuvėje. Jame maždaug buvo pasakyta: 'hey guys. (geriau parašysiu lietuviškai) Tikimės, kad jums patiko dailės pamoką. Mes grįšim šiąnakt vėlai, taigi, paprašykite Ayu ko tik norite vakarienei. Štai mes jums palikome krūvą filmų, tai galite juos pasižiūrėti. ' Taigi, pavalgę vakarienei tuna sumuštinius su fri bulvytėmis, nuėjome žiūrėti 'Matricos'. Nerealus filmas. Jį pamatęs, apie daug ką susimąstai. Ar tu egzistuoji? Ar tai, ką tu vadini realiu gyvenimu, nėra tik vienas iš tavo sapnų? Ar yra kas nors neįmanoma, ar tik tavo protas apriboja tavo galimybes? Taigi... Vienas filmas po kito ir...netikėtai sulaukėme mes savo 'boarding parents'. Jie aišku nustebo mus radusius pusiau miegančius žiūrint trečią filmą. Paklausę ką mes vis dar čia veikiame, mes tik atsakėme: ' žiūrime trečią filmą iš eilės :)' ir vėl nusukome galvas į ekraną. Pradžioje jie nesureagavo, bet po dviejų sekundžių Matt'as sako: ' trečią? Aš galvojau palikdamas tą raštelį apie vieną ar du, bet trečią? Na, jūs pavarot.' Taigi, po trečio filmo apie 'The Beatles' iškart patraukėme į lovas, o ir po kelių minučių užmigome. Kitą rytą buvo labai sunku atsikelti, manau suprantat dėl ko :). Sekmadienį nieko ypatingo nebuvo, diena praėjo ramiai: beskaitant knygas, lošiant kortomis ir žaidžiant šachmatais. Po vakarienės ėjau susiruošti mokyklai ir miegoti. Susapnavus vieną kitą sapną, štai ir aušta kita diena.
                  Pirmadienį nuotaika buvo puiki, atrodė, kad kažkas mane lyg su burtų lazdele užbūrė, nes šypsena ir gera nuotaika tą dieną nebuvo dingusios. Viskas buvo gerai: pradedant važiavimu į mokyklą, baigiant Oskaro treniravimu. Per pamokas sužinojau visus savo bandomųjų egzaminų įvertinimus, tai buvau be galo nustebinta ir patenkinta. Visus parašiau aukščiausiais įvertinimais, išskyrus Business studies, Bet mokytoja sako, kad palyginus dar visai nieko, nes aš pernai metais nebuvau, plius dar man sunkiau, nes man anglų kalba yra ne gimtoji kalba. Taigi, viską įvertinus kartu - sakyčiau perfecto. Po pamokų patraukiau į aikido treniruotę. Bet ne pati treniruotis, o vaikus treniruoti. Tądien atėjo tik Oskaras, nors turėjo ateiti ir kitas berniukas. Bet mes laiką praleidome nuostabiai. Pradžioje padarėme apšilimą, tada prisiminėme smūgius bei kirčius. Tada tą patį darėme tik su kardais (bambukiniais) :). Manau, kad tada jam tapo viskas daug aiškiau. Po to aš buvau uke, o jis nage. Bandėme daryti kota gayashi. Vėliau, pasipraktikavę porą pratimų su kardais, pamiršome visas treniruotes ir ėjome kautis (be abejo, su kardais, kaip kitaip?) kaip tikri piratai. Kovėmės gal kokias dvidešimt minučių. Žinokit neperdedu, tikrai. Mūsų kautynės prasidėjo ant žemės, lakstėm po visą aikštelę, tada mūsų kautynės perėjo į mūšį, kuris nuo žemės persikėlė į tikrą bambukinį piratų laivą :). Jis įsivaizdavo, kad yra Robinas Hudas, o aš eilinis blogietis jam pasipainiojęs po kojomis :) Mūsų mūšis tęsėsi tikrai ilgai, kol galų gale jis mane visą subadė, sudurstė ir supjaustė (aišku netiesiogine prasme :)). Kai iš manęs nieko nebeliko, ir buvau nugalėta, teko patraukti namų link :). Galvojau, kaip gerai: griūsiu į mašiną, priveš prie pat durų. Bet kur tau! Vairuotojo aišku, kaip specialiai nebuvo - jis išvažiavo namo. Teko pėdinti tuo kalvotu keliuku namo. Buvo tarsi kankinimas, ypač, kai pro mus pravažiavo kokie penki mokytojai ant motorolerių :(... Grįžus namo numečiau kuprinę ir pirmu taikimu nulėkiau į dušą. Atsigaivinus ir atgavus kvapą, antru taikymu griuvau į lovą, mat nieko daugiau negalėjau daryti - taip tas mūšis mane išvargino. Po kelių minučių su muzika ausyse jau snaudžiau. Miegojau iki pat vakarienės. Kai reikėjo eiti valgyti, Maxas mane bandė pažadinti, bet jam turbūt nieko neišėjo, kad ir kaip jis bandė, nes atėjo Matt'as ir taip pat bandė mane pakelti. Tačiau jis buvo protingesnis: kadangi man ausyse grojo muzika, tai jis paėmė mano Ipod'ą, užleido vieną jo mėgstamiausių dainų ant viso garso, tai patylindamas, tai pagarsindamas. Aišku, aš atsikėliau, bet buvo labai sunku, o ir valgyti nelabai norėjau... Bet, ką padarysi, truputį užkandau ir tada vėl griuvau į lovą :).
               Tai šiam kartui tiek. Gyvenimas čia pilnas nuotykių. Nors jie kasdieniški, bet įstringa į atmintį ilgam, nes išgyvenam juos visai kitaip, sakyčiau visa siela, protu ar...nežinau, nerandu tinkamo žodžio. Tiesiog galvok, kad kiekvienas dalykas, kurį tu darai yra kaip nuotykis arba naujas iššūkis.
            Žinau, kad dabar skaitai ir šypsaisi, taip kad nenustok ir šypsokis toliau :)
                 
  

Penkių dienų savaitgalis

Taigi, nors nuotraukų neturiu nei vienos iš šio ilgojo savaitgalio, nutariau jums papasakoti, koks jis įspūdingas buvo :).
Šeštadienio rytas buvo ramus. Tik eilinį kartą, anksti ryte prikėlė vietinių grojimas vietiniais instrumentais per jų rytinį meldimąsi. Bet nieko, per tiek laiko spėjau jau priprasti, tai ilgai netrukus vėl užsnūdau porai valandų. Atsikėlus papusryčiavau, paruošiau pamokas ir prisėdau prie knygos. Ką jau čia prisėdau! Kaip sėdau taip ir nebeatsitraukiau, kol reikėjo išeiti į dailės užsiėmimą. Juk ne šiaip sau knygą skaitau, o J.R.R Tolkien'o 'Hobitas, arba ten ir atgal'. Manau jūs visi ją žinote :), todėl suprasite, kodėl buvau taip į ją įnikusi.
Taigi, kaip jau minėjau, išsiruošiau į dailės pamoką. Tai ne šiaip sau dailės pamokėlės. Tai laikas, kurį leidžiu tapydama, mokydamasi iš tikro japono dailininko, kuris kiekvieną paverčia dailininku. Jei ne profesionaliu ant drobės, tai profesionalu širdyje. Kiekvieną kartą sekasi vis geriau ir geriau. Jam patinka, ką aš pasirenku tapyti, kas mane labai įkvepia. Jo vienas iš paskutinių komentarų buvo šis: 'Good. Now you already know how to paint with oil. You became close with this type of painting'. Kaip matote, tai nėra jau taip paprasta, nes tapau jau daugiau kaip mėnesį, (aišku ne kiekvieną dieną, o tik šeštadieniais) bet perpratau šį būdą tik dabar.
Taigi, po dar vienos nuostabios dailės pamokos, patraukėme namo. Kaip įprastai, mane vingiuoti Balio keliukai užliūliavo. Bet, kai užsnūdau, po kurio laiko staiga mes įvažiavome į duobę, tai aš kaipmat pabudau :) O! Štai ir mūsų vietinis turgus, taigi, namučiai jau čia pat. Namie mūsų laukė 'tėvai'. Grįžus buvome tokie pavargę, nors laikrodis visai neseniai buvo išmušęs tik 17h. Bet jau nebenuostabu, mat šis klimatas labai greitai išvargina. Apie 21h jau būni toks pavargęs, kad nieko nebegali daryti, tik eiti miegoti arba kalbėti su tėvais per skype :).
Tačiau greitai truputį atsigavau, nes pasinėriau į tą knygą, tai, kai baigiau skaityti, turėjau daugiau energijos, nes 'ką tik buvau grįžus iš pergalingų kautynių su goblinais....' :).
Ilgai netrukus atėjo vakarienės metas. Kažką patys gamintis tingėjome, tai nusprendėme atsivežti maisto iš 'local warung' - vietinės gatvės kavinės. Tai nieko nelaukus, Matt'as mane pasigriebė ir mes sėdę ant motorolerio nudūmėme vingiuotais Balio keliais nusipirkti Nasi Bunkus (įvairūs ryžiai išsinešimui). Motoroleriu važiavau antrą kartą, bet šis kartas buvo nepalyginamas su pirmu. Matt'as važiavo greitai, vėjas švilpė ausyse, kedeno plaukus, vietiniai šypsojosi ir stebėjosi, o aš mėgavausi kiekviena sekunde, kurią praleidau važiuodama ant motorolerio. Atvažiavę į local warung užsisakėme maistą ir prisėdome prie klibančio staliuko laukti. Į mus stebeilijo koks dešimt akių, ką čia tokie kaip mes veikiame, ypač, kai dar Matt pradėjo indonezietiškai kalbėti :). Galų gale sulaukę savo nasi sėdome ant motorolerio ir patraukėme namo. Nespėjus man kaip reikiant pasimėgauti neįprasta kelione, mes jau atsidūrėme namuose. Kadangi aš buvau be galo alkana, nežiūrėdama, kas viduje, dėjau šaukštą ir burną ir... pasigailėjau labai, kad taip greitai paskubėjau. Tuose ryžiuose buvo pilna raudonų čili pipirų! Nuo vieno kąsnio aš visa išraudonavau, pradėjau ašaroti, čiaudėti ir burna degė taip, kad atrodė, kas supylė visą parako statinę į burną ir uždegė :). Taip kentėjau nuo vieno kąsnelio kokias penkias minutes, kol galų gale atsigavau. Taigi, paknebinėjus vieną kitą šaukštą teko eiti susiieškoti javainių.
"Anksti kėlęs, anksti gulsi". Šią patarlę galime pritaikyti sekmadieniui. Sekmadienio rytą mes atsikėlėme anksti, įsidėjome porą kąsnių į burną ir ištrūkome į Seminyak į paplūdimį. Buvo labai šilta, tiksliau karšta, nors saulė ir neplieskė, mat danguje plaukė milžiniškas minkštas debesų patalas. Tačiau vis tiek sugebėjau nudegti :). Matt ir Maksas ėjo maudytis ir surfinti, bet aš tą kartą su Brynn pasilikome ant kranto, mat kažkaip manęs neviliojo jūra. Tik prieš išeinant įlindau sušlapti.
Po visų didelių ir minimalių maudynių nutarėme mintimis nusikelti į Italiją ir valgyti pietums picas bei makaronus. Taigi, po ilgų klajonių, važinėjimų ratais, galų gale atvažiavome į tą pačią vietą, iš kur išvažiavome. Bet užtat tuoj pat tenai suradome nuostabią itališką kavinę, į kurią tuoj pat ir patraukėme. Nors ji buvo nedidukė, bet maistas buvo be galo skanus. Ak, kokia skani ta mano pica buvo!
Papildę savo pilvukus maisto atsargomis, laimingi ir sotūs patraukėme namo. Truputį pasnūduriavus, truputį paplepėjus su Matt laikas prabėgo gana greitai ir štai jau mes netoli savo mielų namučių. Taigi, kaip jau pradžioje minėjau tą patarlę, taip ir atsitiko: anksti kėlėmės, anksti gulėmės.
Susapnavus devynis sapnus štai ir išaušo pirmadienis. Bet nereikia į mokyklą! Jėėėėė... Dar tris dienas galime tinginiauti ir mėgautis 'atostogomis'. Matt ir Brynn iš pačio ryto sėdo ant motorolerio ir nurūko takučiu, kur akys vedė... Tai bent, ar ne? Na, o mes, kad nenuobodžiautumėme ir neprisivirtumėme košės :), pas mus trim dienom atsikraustė Benas su šeima. Kas nežinot, Benas dirba šitoje mokykloje ir jis yra atsakingas už priėmimą į mokyklą ir organizuoja turus po ją. Beje, prieš mums atsikraustant į šį namelį, jis čia gyveno.
Taigi, aš su Maksu, Beno šeima ir dar poros mokytojų šeimomis ištrūkome į Padangbai, į paplūdimį. Praleidome tenai visą dieną - taip gera buvo. Nors bangų nebuvo pirmą kartą, vis tiek turėjome labai daug pramogų. Pak Joel išdykavo su vaikais, voliojosi po krantą, bėgiojo su vaikais ant kupros į vandenį ir šokinėjo per bangas, statė smėlio pilis, kasė 'baseiną'. Aš tai ant kranto, tai vandeny smagiai leidau laiką. Kai tik įlįsdavau į vandenį, žiūrėk tu man, iš paskos atbėga Oskaras su Meggie  tiesdami rankas :). Visą laiką, kurį prabuvau vandeny, man ant rankų prabuvo ir jie. Atstojau jiems kaip plūdurą :). Taip buvo gera matyti juos linksmus, patenkintus, išdykaujančius... Geras tas gyvenimas, kai dar gyveni vaikystėje ir savo vaizduotėje.
Po visų ilgų maudynių ir skanių piknikų patraukėme namučio. Visi sugriuvome į mašiną ir kaip mat užmigome. Bet kaip ne keista, labiausiai lūžo ne kas kitas, o aš :). Grįžus namo laukė Benas ir Ayu su savo patiekalais. Po vakarienės ilgai nieko nelaukę, visi išsiskirstė, kas sau, ir greitai sumigo tik vargšas Benas turėjo tiek daug darbo, kad dar dirbo porą valandų...
Kitą rytą anksti atsikėlę, ilgai netinginiavome lovose. Stojom prie viryklės ir žiūrėjom, kaip mums verda košę. Pavalgius pusryčius aš paėmiau gitarą į rankas ir paprašiau Beno parodyti porą akordų. Mat nuo tokios gilios vaikystės svajojau išmokti groti gitara. Benas su mielu noru sutiko, mat groti gitara - jam vienas malonumas, galėtų tai daryti visą dieną. Taigi, diena kita, štai jau žinau ir visus pagrindinius akordus, tik va F nesigauna, mat per daug sudėtingai tie pirštai ten turi susidėlioti :). Bet nieko - kažkokią melodiją jau galiu išgauti.
Likusią dieną praleidome namie, tik vakare ištrūkome į miestą pavakarieniauti, bet diena namie praėjo nuostabiai: nors Benas ir visąlaik dirbo, jis vis surasdavo laiko pabūti su mumis.
Kitą dieną buvo Meggie's draugės gimtadienis, tai visą dieną praleidome tenai. Nepaisant to, kad ten susirinko visi keturmečiai, buvo labai linksma. Na, kai grįžome, užkandome, pažaidėme su 'step parents' ir nudrožėme miegoti, mat kitą dieną laukė mokykla.
Tai tiek apie mūsų ilgąjį savaitgalį.

Sveiki dar kartą!
Šįkartą norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais, kuriuos patyriau būdamas 20 metrų aukštyje nuo žemės. Šeštadienį, ( vieną dieną prieš Rasos gimtadienį) Matt'as, Brynn, Rasa ir aš važiavom į "tree tops". Dar niekada tokiame parke nebuvau. Kai išlipom iš mašinos, jaučiausi pakylėtai, nes žinojau, kad tikrai paiesiu kažką, ko niekada nebuvau patyręs.
Man labai patiko aplinka, nes tas parkelis buvo botanikos parke. Kai kurie medžiai labai stebino. Nusipirkę bilietus, mes nuėjom į mini trasą, kur instruktorius mum viską paaiškino. Buvo tikrai lengva. Jei laikaisi visų taisyklių, tai nėra jokių šansų nukristi žemyn. Net jei paslystum, ar neišsilaikytum, vistiek gausis taip, kad kabėsi ore ir tau teks irtis pirmyn- kelio atgal nėra.
Trasos buvo suskirstytos pagal sunkumą- nuo žalios iki juodos. Mes bandėm mėlyną ( po mėlynos eina oranžinė ir juoda). Mėlyna buvo 8- 10 m aukštyje. Iš apačios atrodo taip neaukštai, tačiau žiūrint iš viršaus jautiesi truputį nejaukiai. Man patiko. Buvo kartų kai ir kinkos drebėjo- bet, kai žinai, kad esi saugus- ne taip ir baisu.
Praėjom mėlyną trasą. Brynn pasitraukė, nes pasijuto blogai, tačiau mes likom sveiki. Pirmas sunkumas- didelė siena. Toj sienoj yra įstatyti akmenys- reikia kopti. Ir tikrai tai yra sunkiau, nei atrodo. Rasa buvo pirma- aš pėdinau paskui ją. Matt'as buvo paskutinis. Brynn tuo metu fotografavo mus iš apačios. Juoda trasa- 20m aukštyje. Juoda trasa sunki ir fiziškai, ir morališkai. Praėjęs pusę trasos jaučiausi pavargęs, bet grįžti atgal neįmanoma. Man patiko tas nuovargis. Tačiau aš dar nežinojau, kad manęs dar laukia vienas nerealus išbandymas - "Tarzano šuolis". Prie jo buvo užstrigęs vienas vyras. Jis nedrįso šokti iš dvidešimties metrų žemyn. Jam, kaip ir man, labai nepatiko laisvi kritimai. O dar iš dvidešimties metrų. Tačiau mes neturėjom pasirinkimo.
Rasa atsistojo prie vyro. Jis jai užleido savo vietą. Rasa griebė virvę, pritvirtino kablius prie jos. 1, 2, 3...ir šoko! Visi apačioj pradėjo šaukti.
Aš pagalvojau - tikriausiai dabar mano eilė. Virvė buvo neįprastai sunki. Matt'as man padėjo pritvirtinti kablius. Aš visas drebėjau. Žmonės apačioj mane bandė visaip drąsint, tačiau aš buvau savo viduje. Iš tiesų, tai drąsinau pats save - norėjau pakartot triuką, kai pasižiūri sau už nugaros, mintyse pasakai - "o, žiūrėk!", tada paklausi "kur?", ir krenti. Tačiau, deja, nieko neišėjo. Aš atsitūpiau ir.... šokau.
2 sekundes jaučiausi, kad tuoj išrėksiu savo jausmus. Aš neklykiau kaip mergaitė- buvo per daug baugu. Bet kai stovėjau ant žemės- jaučiausi gerai. Keista buvo žinoti, kad perėjau visus sunkumus.
Bet mėgstamiausias atrakcionas buvo Zip linijos. Man labai patiko tiesiog čiuožti per orą, jausti vėją.
^_^

Ilgasis gimtadienio savaitgalis :)



Happy me and Chip

 Savo gimtadienį pradėjau švęsti penktadienį, nors tikras gimtadienis buvo tiktai sekmadienį. Penktadienį nuotaika mokykloje buvo nuostabi. Pamokos praėjo greitai ir smagiai, nes penktadieniais mes turime tik keturias pamokas, o per penktą ir šeštą ką nors linksmo veikiame. Tai šįkart žaidėme tinklinį ir futbolą su lankytojais iš kitos mokyklos. Bet labai greitai pavargome, nes buvo taip karšta, kad prakaitas upeliais tekėjo, o drabužius galėjai gręžti :). Tai tada aš nuėjau pailsėti. (Dabar aš truputį papasakosiu, ką aš dariau, nes kitaip neišeina apibūdinti įvykio, kuris įvyko :)) Pakeliui susitikau tokį Beną, kuris veda turus  lankytojams ir support mokytoją. Linksmai su jais pasišnekėjau, kaip sekasi ir pan. Po to susitikau draugę ir mes nuėjome ieškoti kitų draugų, kuriuos aš norėjau pakviesti į gimtadienio vakarėlį. Kai susitikome vieną klasiokę, mums ji pasakė, kad mūsų auklėtojas liepė ateiti visiems į sporto areną, nes nori su mumis pasišnekėti. Kai aš atėjau, visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Aš buvau be galo nustebinta! Bet tai dar toli gražu ne viskas.... Kai jie padainavo anglišką versiją, mano auklėtojas pradėjo dainuoti lietuviškai :). Buvo taip nerealu!!!!!! Aš likau sužavėta. Iš jų pusės buvo taip gražu... Ir dar jie man padovanojo nerealų atviruką bei miniatiūrinį gimtadienio torto gabaliuką :) Džiaugiausi jų staigmena ir dovana visą dieną. Dar dabar prisiminus, taip gera širdy pasidaro.. :). Tačiau grįžus iš mokyklos gimtadienio šventimas sustojo, nes laukė ruošimasis enviromental management egzaminui...bei vaidinimas gabaliuko Šekspyro kūrinio. Taigi, penktadienio antra pusė praėjo besėdint parėmus galvą prie knygų :).
Užtat šeštadienį...ojojojojoj, kaip aš atšvenčiau ankstųjį gimtadienį... Iš pradžių mes važiavome pasikarstyti po medžius į treetops. Po to, visi nusikamavę, pilni įspūdžių ir geros nuotaikos patraukėmė vakarieniauti. Pakeliui Brynn (mano globėja ) pamatė pardavinėjamus triušiukus ir nusprendė su Matt'u (mano globėju ) padovanoti gimtadienio proga. Tai bent, ar ne?! Taigi, dabar turime du augintinius: Chip'ą ir Ninja :)


Ninja

 Pavakarieniavę jie nusprendė...spėkit ką? Ogi padovanoti dar vieną gimtadienio dovaną - masažą! Tai buvo kažkas tokio... Pirmą kartą savo gyvenime turėjau tikrą masažą. O šis dar buvo vietinis, tai išvis.... Po masažo buvau kaip leisgyvis lapelis. Grįžus namo mes buvome taip nusivarę nuo kojų, kad tik neilgai pažaidėme su triušiukais ir griuvome į lovas kaip negyvi ir iškart užmigome.
Štai ir išaušo sekmadienis -mano gimimo diena. Man jau 18! Ir aš staiga susimąsčiau: Dieve, ar aš tikrai tokia sena? Kodėl taip greitai bėga laikas? Norėčiau, kad jis nors kiek bėgtų lėčiau, tačiau tai tik žydro drambliuko svajonės.... Rodos, dar tik vakar švenčiau penktąjį gimtadienį, užpūtinėjau penkias žvakutes ir buvau kilnojama ant kėdės, o šiandien jau visa koja suaugusiųjų pasaulyje, nors man net nesinori nosies į jį kišti... Per greitai tas laikas bėga, per greitai...
Tačiau ši diena praėjo labai linksmai, kaip ir turi būti per 18 gimtadienį :). Iš ryto atsikėliau truputį anksčiau, nes pavalgius pusryčius reikėjo ruoštis gimtadieniui: nusimatė didelis vakarėlis :) Ayu, mūsų pagalbininkė, man iškepė du laaabai skanius ir sveikus pyragus. Turėjom šiaip skanių užkandžių prisiruošusios. Tačiau, kaip mes čia be nuotykių? Bekepant pyragą ant viryklės (neklauskit, kaip tai įmanoma per daug sudėtinga papasakoti), susikaupė per didelis karštis ir sprogo mūsų stiklinė viryklė :) Garsas buvo nemažas... Kas ateidavo, nusistebėję klausdavo, kas atsitiko, o mes atsakydavome: pakeitėme dizainą :).
Taigi, kai visi susirinko, pradėjome vaišintis, išdykauti, žaisti... O po to, kai aš nemačiau, Brynn uždegė žvakutes ir visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Kai jie pabaigė dainuoti, to, aišku kaip visada, nebuvo gana ir pak Joel su ibu Simona man pradėjo dainuoti su gimimo diena lietuviškai :). Tai buvo taip miela iš jų pusės. Kai pasibuvom namie ir suvalgėm visas vaišes, patraukėme į futbolo stadioną, kur žaidėme crazy žaidimus/estafetes. Buvo labai linksma. Aš rungtyniavau su pak Joel (mano auklėtoju). Jis buvo gana greitas ir vikrus, tai mes atbėgome į finišą kartu. Po visų estafečių prasidėjo kiaušinių mėtymasis :). Matt mėtėsi su savo draugu, o tada pak Martin (science teacher) iškvietė mane į dvikovą :). Mes mėtėmės taip ilgai, nes abu buvome ne iš kelmo spirti :). Tačiau su kiekvienu pagavimu reikėjo trauktis vienu žingsniu atgal. Mes atitolome vienas nuo kito taip toli, kad buvo sunku numesti tą kiaušinį iki kito žmogaus. Tada buvo mano eilė mesti. Aš, kaip vienam iš geriausių mokytojų, kiaušinį mečiau stipriai ir aukštai, tai jam pasisekė ir jis pagavo. Tačiau jis, truputį pagudravo: jis kiaušinį išmetė aukštai, tačiau, kai jis atskrido iki manęs, suvokiau, kad jis per daug inercijos turi ir, kai jį pagavau, suskilo mano rankose :(. Taigi, pak Martin išplėšė iš manęs pergalę...
Tačiau pramogos dar toli gražu nesibaigė ir aš su Matt, Brynn, padauža broliu ir Brad patraukėme į Mepatingan areną žiūrėti full moon pasirodymo. Visi jų šokiai ir pasirodymai buvo įtraukiantys į veiksmą, jaudinantys, sukėlė daug jausmų, ypatingai paskutinis, nes tai buvo apie aikido.
Kai prasidėjo pasirodymas apie aikido, Mepatingan įkūrėjas atėjo į mūsų pusę, kur mes sėdėjome, atsisuko į mane ir stipriu, oriu balsu tarė: 'Rasa, come here!' Aš negalėjau priešintis, nes jis stvėrė mane už rankos ir įklimpau aš į tą purvą vėl. Bet aš net ir nemaniau priešintis, man labai patiko. Jis mane nusivedė į arenos centrą ir paaiškino, kad aš turiu pasemti su pirštais dažus ir tėkšti vyrui į galvą :). Nu ką, pasėmiau aš tuos dažus ir tėkštelėjau. Bet Putu (vyrukui, kuris mane įtempė į purvą) to nebuvo gana. Jis pasakė, kad tėkščiau iš visų jėgų. Na gerai, pagalvojau aš, jei jis taip nori.... Pasėmiau dažus dar kartą ir šįkart tėkštelėjau kaip reikiant. Putu tai patiko ir jis staiga paskelbė kovą tarp manęs ir to vyro. (Aš net neįsivaizdavau, kad jis mane šiandien iškvies į areną ir lieps kautis ir gintis... :)). Na ką, aš pasprukti tikrai nesiruošiau, nes man šie pasirodymai teikė per daug smagumo, tai aš pradėjau šokti su juo ir žaibuoti žvilgsniu, Mes artėjome vienas prie kito ir staiga jo veido išraiška pasikeitė ir jis puolė mane. Aš iš reflekso apsigyniau ir jį perverčiau per save į purvą. Visi plojo ir šaukė: 'Go Rasa go' :)  Aš tą akimirką padėkojau savo treneriui Pranui už visas treniruotes ir vargus, nes tik jos man padėjo tą akimirką apsiginti ir panaudoti negalvojant aikido :).
Bet vieno karto aišku buvo negana. Jis mane puolė dar kartą ir dar kartą, bet abu kartus jis atsidūrė purve :). Tik vieną kartą verčiant per save aš paslydau, mat ten tikrai slidu, ir kartu su juo pusiau atsidūriau purve :). Po tų kartų jis pasitraukė, tai maniau viskas, bet tada priešais mane iššoko kitas ir puolė mane, bet jam taip pat nepasisekė - viskas pasibaigė galva į purvu :).  Tada prišoko prie manęs dar kitas, tačiau jam ne ką geriau pasibaigė. Aš jų ilgai negalėjau atsikratyti, bet galų gale mane išgelbėjo iš jų nasrų Putu ir paėmė mane už rankos ir pradėjo su manimi šokti, o visi kiti pradėjo dainuoti su gimimo diena. Tai buvo taip nerealu! Aš buvo visa šlapia, purvina, bet tai visiškai nerūpėjo, nes buvo taip smagu... Aš šokau purve su Putu, visi dainavo happy birthday to you ir aš tetroškau vieno: sustabdyti tą akimirką. Bet, deja, vienos nepakartojamos akimirkos turi pasibaigti, kad ateitų kitos :).
Tik grįžus namo aš supratau, kokia purvina aš esu. Taigi, nieko nelaukus su visais rūbais ir crocs'ais palindau po dušu :). Buvo keistas jausmas. Atsigaivinus suvalgiau porciją ledų ir kritau į lovą sapnuoti nuostabių sapnų...

Tai va toks buvo tas mano nepakartojamas 18 - ioliktas gimtadienis. :)

Dar viena nepakartojama savaitė

Ši savaitė buvo ramesnė, galbūt sunkesnė nei praėjusios, labiau varginanti. Oras buvo labai tvankus, karšta, spigino negailestinga, kaitri saulė, tai kartais paskaudėdavo galvą. Tačiau aš nepasiduodavau: išgerdavau papildomą litrą ir žygiuodavau toliau :).
Po truputį kabinuosi į mokslus. Laukia du sunkūs projektai: anglų ir global perspectives, bet aš sau pasakiau: čia aš atvažiavau mokytis, įgyti patirties ir išmokti mokytis. Taigi, nors tie projektai yra tikrai labai sunkūs, tačiau kartu ir įdomūs, tai bus daugiau entuziazmo juos daryti. O kaip bus su įvertinimais, žiūrėsim vėliau. Per Business studies dar nevažiuoju greičiausiu bėgiu, bet jau vis mažiau užstringa pavara :). Matematika išviso puikiai: mokytoja mane perkėlė į pažengusių lygį, užduotis skaldau kaip riešutus aukščiausiais įvertinimais. Tik yra šioje mokykloje viena pamoka, kurios nuoširdžiai nemėgstu: drama. ACHHHHHHH....
Pirmadienis buvo paprasta diena , nieko įdomesnio.
Tačiau antradienis buvo daug spalvingesnis ir įdomesnis. Pamokos praėjo įdomiai, linksmai, daug juokavome su draugais. Po pamokų ėjau į tinklinio būrelį. Šįkart treniravomės servuoti ir blokuoti. Nerealių mokytojų dėka man pavyko išmokti servuoti iš viršaus bei pradėjau suprasti, kaip reikia blokuoti. Keletą kartų blokavau bernų smūgius :). Nors pirmas susitikimas su kitomis mokyklomis praėjo nekaip (vieną kartą laimėjome, du - pralaimėjome), tai buvo tik draugiškos rungtynės. Kitą ketvirtadienį laukia pirmos rimtos varžybos. Dabar jau žinome, ko tikėtis, tai ariame iš paskutiniųjų. Gal šįkart mes žaisim geriau, ne taip jaudinsimės, labiau susikoncentruosim. Beje, mokytojų dėka mes nejaučiame spaudimo, kad būtinai reikia laimėti, žaisti dėl pirmos vietos. Priešingai: kai mes anąkart pasirodėme ne per geriausiai, jie mus pagyrė: pasakė, kad daug labiau patiko mūsų žaidimas, komandos bendravimas. Nepasakė nei vienos pastabos! Tik pasakė, ką kitam kartui reikia patobulinti. Štai kas man čia labai patinka!
Taip pat antradienį turėjau išbandyti naują kovos meną: kapuerą, bet mūsų tinklinio treniruotė užsitęsė, taigi, neteko išbandyti. Spėjau pamatyti tik pabaigą. Bet man to užteko. Prieš porą metų tėvams sakiau, kad be galo noriu lankyti breiką, bet dabar tenoriu vieno dalyko: kapueros! Tai kažkas nerealaus! Plojimai, muzika, nuotaika, šokis, judesiai, vartymasis, kova... Tai mane taip pakerėjo, kad dar dabar negaliu to pamiršti. Bet nepamanykit, kad kapuera man patiko labiau nei aikido. Jokiais būdais! Aikido kaip buvo mano gyvenimo dalis, taip ir liks...
Parėjus namo buvau išsunkta, greičiau persunkta. Neturėjau nei lašelio gyvybės. Tačiau ledinis dušas - čia visagalis. Turbūt geriausias vaistas nuo visko :).


Crazy hat' s day :)

 Trečiadienis buvo linksmesnė diena, nes pagirdžiau smegenis, tai jie man galvos nespaudė :). Po pamokų pas mane atėjo klasiokė ir ruošiamės science testui. Pirmą kartą rimtai. Tačiau testas nebuvo rimtas....Greičiau tai buvo ne testas, o tik paprasti du klausimėliai. Bet pastangos ruošiantis tikrai nenuėjo perniek, nes ateity tos žinios pravers.
Ketvirtadienis buvo šiek tiek nuobodesnis, lėčiau slinko pamokos. Turbūt dėl to, kad vieną iš jų vedė ne mūsų mokytojas, o kažkokia ragana, o paskutinė pamoka praslinko labai lėtai, nes kitas mokytojas kažkur prapuolė, tai turėjom sėdėti vieni, dar plius nebuvo ką veikti... Bet užtat be galo patiko science: kai parašėme testą, žiūrėjome video apie evoliuciją (science pamokos visada taip vyksta). O per matematikos pamoką buvo trumpas susirinkimas. Po to susirinkimo mes turėjome spręsti matematiką, bet išsiprašėme mokytis science! Beje, ar girdėjote, kur nors tokį dalyką, kad vaikai patys prašytų mokytoją mokytis jo pamokos? Spėju, kad ne. Bet šioje mokykloje taip dažnai nutinka :). Taigi, mes mokėmės science: žiūrėjome filmuką "Žuviukas Nemo". Kas ne taip? Juk tai filmas apie science. Tai va, taip mums yra vedamos pamokos :).
Šiandien pas mus ir vėl crazy day. Tik šįkart crazy hat's day :). Mokykloje ir vėl nebuvo rimtų pamokų: per science mokėmės apie Darwiną, bet tai nebuvo labai rimta, nes mokytojas niekaip negali susilaikyti nepapokštavęs, anglų pamoka praėjo mokantis Šekspyro kūrinio žodžius bei klausantis muzikos, drama, kurios aš taip nemėgstu, praėjo nuostabiai. Per pirmą periodą žaidėme, apšilinėjome ir kvailiojome, o per antrą periodą atėjo juodaodis svečias iš San Francisco, kuris jau daug metų gyvena Balyje. Jo pagrindinis užsiėmimas yra vaidinti, šokti ir repuoti. Jis negroja jokiais muzikos instrumentais, bet, kaip jis sako "mano instrumentas - mano balsas". Kas tiesa, tai tiesa. Mes gavome nerealią progą tai įsitikinti. Jis toks nerealus aktorius. Bet reperis dar geresnis. Jis gali repuoti apie bet ką tiesiog, kaip anglai sako: on the spot.
Ką jis padarė su mūsų vardais, buvo kažkas nerealaus. Jis pradėjo repuoti, o po to po vieną paklausdavo mūsų vardų, ir ką nors labai juokingo ar labai besirimuojančio surepuodavo. Mes likome sužavėti.


Tas tiltelis nėra toks tvirtas, kaip atrodo :)



Per assembly jis pasirodė dar kartą, tai visi liko pakerėti, net mokytojai. Tačiau jis nevienas mus stebino. Po savaitinių rezultatų paskelbimo į sceną buvo iškviesta grupė bamboo. Ją sudarė science mokytojas, kitas vyras, atsakingas už būrelius, vienos mergaitės tėtis ir "muzikos" mokytojas. Visi grojo savo instrumentais, o science mokytojas pradėjo nerealiai varyti su elektrine gitara ir dainuoti fainą dainą apie bamboo. TAI BUVO KAŽKAS NEPAKARTOJAMO!!! Visi mokiniai šėlo, įskaitant ir darželinukus ir mokytojus. Bet labiausiai šėlo mano ir devintokų klasės :). Nežinojome, kad jis turi tokį gerą balsą.

Tai tiek apie darbo dienas, o savaitgalis nusimato paprastas ir sunkokas, nes darysiu projektus. Na taip, bus šiokia tokia pertraukėlė - ištrūksiu į dailės pamoką, bet tik tiek.



Taip atrodžiau grįžus namo :)



Taigi, taip pradėjau daryti tuos projektus, bet savaitgalis nebuvo toli gražu nuobodus ir sunkus. Šeštadienį nutapiau puikų piešinį, šiaip buvo labai faina ir linksma diena. O sekmadienį popiet, su pak Martin'o šeima ėjome pasivaikščioti po džiungles. Tai buvo lengvas pasivaikščiojimas, tačiau su nuotykiais. Oras nusimatė puikus: švietė saulė, buvome visi geros nuotaikos, ko dar trūksta? Taigi, pradėjome savo žygį. Kadangi ėjome su science mokytoju, buvo labai įdomu. Jis pastebėdavo įvairiausius bei mažiausius padarėlius, žoles ar dar kažkokius sutvėrimus. Bet staiga, mums beeinant pradėjo krapnoti. Na, pakrapnojo ir nustojo. Kaip gerai, nes sušlapti nesinorėjo :). Paėjėjome truputį ir vėl pradėjo krapnoti, tačiau tada perėjo į lietų, po kelių sekundžių - į liūtį. Mes staigiai pasislėpėm po medžiais. Iš pradžių tai buvo puiki slėptuvė nei kiek ant mūsų nelijo, bet, kuo toliau, tuo liūdniau. Neužilgo taip įsilijo, kad nesimatė, kas yra už dešimties metrų. Taigi, supratę, kad medžiai, tiksliau niekas, čia mums jau nepadės, mes nusišypsojome ir žengėme linksmu ritmu toliau. Buvo taip smagu: mes mėgavomės, kad ant mūsų pliaupia lietus kaip iš kibiro, taškėmės, su visais batais ėjome per takelius, kurie virto upeliais. Po viso to lietaus jautėmės tokie atsigavę, tiesiog kaip naujai gimę. Va tau ir išeik pasivaikščioti po džiungles. Tai būtinai užklups tropikų lietus :).

Parėję mes buvome kiaurai šlapi, nebuvo nei vieno sauso siūlelio. Rūbus tiesiog gręžte gręžėme :). Bet užtat buvo be galo linksma. Jei nubūtų mūsų užklupusi liūtis, nebūtų buvę taip įdomu :).

Taigi, va tokia buvo mano dar viena savaitė Balyje.

Staiga prisiminiau vieną posakį, kurį man pasakė mano globėjas: visas tavo gyvenimas - tarsi filmas. O tu esi to filmo režisierius. Ir tik nuo tavęs priklauso, kokį tu tą filmą padarysi. Ar tai bus muilo opera, ar tragedija, ar komedija, ar siaubo filmas, ar nuotykių filmas.

Taigi, prisiminkit, kad jūs esate savo gyvenimo režisieriai, ir tik nuo jūsų priklauso, kaip jūs jį surežisuosite.... :) Geros jums dienos!!!

Linksmasis savaitgalis



Oskaras



Laikui bėgant ši mokykla tampa tikrais namais, o mokytojai - tarsi tikri draugai. Ypač, kai gyveni šonas prie šono :). Tačiau daugiausia laiko praleidžiu su pak Joel, nes jo žmona yra lietuvė, o jų sūnus - Oskaras, eina į šią mokyklą taip pat. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį, tiksliau šeštadienį, mes buvome Seminyak paplūdimy. Šis paplūdimys yra miniatiūrinis, dar tokio gyvenime nesu mačiusi. :) Užtat minkštas ir švarus smėlis, žmonių nėra. O bangos kokios!!!!! Metru didesnės nei tu pats. Kartais būna, kad tu vieną sekundę tiesiog ramiai sau plūduriuoji, o kitą - jau žiūri milžiniška banga ruošiasi tave praryti. :) Tame paplūdimy susitikome kitą mokytoją su šeimyną, tai buvo dar linksmiau. Jie turėjo boogie boards( tai nedidelės lentos, primena banglentes), tai mums paskolino. Su jomis buvo be galo linksma. Jei pagauni bangą, tai ji tave nuneša su ta lenta iki pat kranto :).

Tame paplūdimy taip pat buvo du vietiniai broliai. Iš pradžių maniau, kad jie, kaip ir visi, gyvena normalų vietinių gyvenimą. Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, jie neturi tėvų ir gyvena gatvėse. Patys sau prasimano maisto ir drabužių. Aišku, čia daug paprasčiau su drabužiais :), bet vis vien. Man taip jų pagailo, nes jie dar tokie maži...

Po visų maudynių mes patraukėme į žuvies restoraną, paragauti žviežutėlės žuvies, bet, kai pamačiau meniu, nieko kito negalėjau užsisakyti, kaip tik picą :). Buvo labai skanu, nes labai pasiilgstu europietiško arba tiesiog paprasto maisto.

Per šį laiką, kai gyvenu čia, labai prisirišau prie Oskaro, nes jis yra be galo mielas ir primena mažąsias seses. Jis irgi prie manęs prisirišo per šį laikotarpį. Kai būnam kartu, po to nepaleidžia namo :).

Sustingusi akimirka...

Taigi, pas mus visos dienos yra linksmos, ne nuobodžios, bet vis dėlto linksmiausi yra savaitgaliai. :)