Penkių dienų savaitgalis

Taigi, nors nuotraukų neturiu nei vienos iš šio ilgojo savaitgalio, nutariau jums papasakoti, koks jis įspūdingas buvo :).
Šeštadienio rytas buvo ramus. Tik eilinį kartą, anksti ryte prikėlė vietinių grojimas vietiniais instrumentais per jų rytinį meldimąsi. Bet nieko, per tiek laiko spėjau jau priprasti, tai ilgai netrukus vėl užsnūdau porai valandų. Atsikėlus papusryčiavau, paruošiau pamokas ir prisėdau prie knygos. Ką jau čia prisėdau! Kaip sėdau taip ir nebeatsitraukiau, kol reikėjo išeiti į dailės užsiėmimą. Juk ne šiaip sau knygą skaitau, o J.R.R Tolkien'o 'Hobitas, arba ten ir atgal'. Manau jūs visi ją žinote :), todėl suprasite, kodėl buvau taip į ją įnikusi.
Taigi, kaip jau minėjau, išsiruošiau į dailės pamoką. Tai ne šiaip sau dailės pamokėlės. Tai laikas, kurį leidžiu tapydama, mokydamasi iš tikro japono dailininko, kuris kiekvieną paverčia dailininku. Jei ne profesionaliu ant drobės, tai profesionalu širdyje. Kiekvieną kartą sekasi vis geriau ir geriau. Jam patinka, ką aš pasirenku tapyti, kas mane labai įkvepia. Jo vienas iš paskutinių komentarų buvo šis: 'Good. Now you already know how to paint with oil. You became close with this type of painting'. Kaip matote, tai nėra jau taip paprasta, nes tapau jau daugiau kaip mėnesį, (aišku ne kiekvieną dieną, o tik šeštadieniais) bet perpratau šį būdą tik dabar.
Taigi, po dar vienos nuostabios dailės pamokos, patraukėme namo. Kaip įprastai, mane vingiuoti Balio keliukai užliūliavo. Bet, kai užsnūdau, po kurio laiko staiga mes įvažiavome į duobę, tai aš kaipmat pabudau :) O! Štai ir mūsų vietinis turgus, taigi, namučiai jau čia pat. Namie mūsų laukė 'tėvai'. Grįžus buvome tokie pavargę, nors laikrodis visai neseniai buvo išmušęs tik 17h. Bet jau nebenuostabu, mat šis klimatas labai greitai išvargina. Apie 21h jau būni toks pavargęs, kad nieko nebegali daryti, tik eiti miegoti arba kalbėti su tėvais per skype :).
Tačiau greitai truputį atsigavau, nes pasinėriau į tą knygą, tai, kai baigiau skaityti, turėjau daugiau energijos, nes 'ką tik buvau grįžus iš pergalingų kautynių su goblinais....' :).
Ilgai netrukus atėjo vakarienės metas. Kažką patys gamintis tingėjome, tai nusprendėme atsivežti maisto iš 'local warung' - vietinės gatvės kavinės. Tai nieko nelaukus, Matt'as mane pasigriebė ir mes sėdę ant motorolerio nudūmėme vingiuotais Balio keliais nusipirkti Nasi Bunkus (įvairūs ryžiai išsinešimui). Motoroleriu važiavau antrą kartą, bet šis kartas buvo nepalyginamas su pirmu. Matt'as važiavo greitai, vėjas švilpė ausyse, kedeno plaukus, vietiniai šypsojosi ir stebėjosi, o aš mėgavausi kiekviena sekunde, kurią praleidau važiuodama ant motorolerio. Atvažiavę į local warung užsisakėme maistą ir prisėdome prie klibančio staliuko laukti. Į mus stebeilijo koks dešimt akių, ką čia tokie kaip mes veikiame, ypač, kai dar Matt pradėjo indonezietiškai kalbėti :). Galų gale sulaukę savo nasi sėdome ant motorolerio ir patraukėme namo. Nespėjus man kaip reikiant pasimėgauti neįprasta kelione, mes jau atsidūrėme namuose. Kadangi aš buvau be galo alkana, nežiūrėdama, kas viduje, dėjau šaukštą ir burną ir... pasigailėjau labai, kad taip greitai paskubėjau. Tuose ryžiuose buvo pilna raudonų čili pipirų! Nuo vieno kąsnio aš visa išraudonavau, pradėjau ašaroti, čiaudėti ir burna degė taip, kad atrodė, kas supylė visą parako statinę į burną ir uždegė :). Taip kentėjau nuo vieno kąsnelio kokias penkias minutes, kol galų gale atsigavau. Taigi, paknebinėjus vieną kitą šaukštą teko eiti susiieškoti javainių.
"Anksti kėlęs, anksti gulsi". Šią patarlę galime pritaikyti sekmadieniui. Sekmadienio rytą mes atsikėlėme anksti, įsidėjome porą kąsnių į burną ir ištrūkome į Seminyak į paplūdimį. Buvo labai šilta, tiksliau karšta, nors saulė ir neplieskė, mat danguje plaukė milžiniškas minkštas debesų patalas. Tačiau vis tiek sugebėjau nudegti :). Matt ir Maksas ėjo maudytis ir surfinti, bet aš tą kartą su Brynn pasilikome ant kranto, mat kažkaip manęs neviliojo jūra. Tik prieš išeinant įlindau sušlapti.
Po visų didelių ir minimalių maudynių nutarėme mintimis nusikelti į Italiją ir valgyti pietums picas bei makaronus. Taigi, po ilgų klajonių, važinėjimų ratais, galų gale atvažiavome į tą pačią vietą, iš kur išvažiavome. Bet užtat tuoj pat tenai suradome nuostabią itališką kavinę, į kurią tuoj pat ir patraukėme. Nors ji buvo nedidukė, bet maistas buvo be galo skanus. Ak, kokia skani ta mano pica buvo!
Papildę savo pilvukus maisto atsargomis, laimingi ir sotūs patraukėme namo. Truputį pasnūduriavus, truputį paplepėjus su Matt laikas prabėgo gana greitai ir štai jau mes netoli savo mielų namučių. Taigi, kaip jau pradžioje minėjau tą patarlę, taip ir atsitiko: anksti kėlėmės, anksti gulėmės.
Susapnavus devynis sapnus štai ir išaušo pirmadienis. Bet nereikia į mokyklą! Jėėėėė... Dar tris dienas galime tinginiauti ir mėgautis 'atostogomis'. Matt ir Brynn iš pačio ryto sėdo ant motorolerio ir nurūko takučiu, kur akys vedė... Tai bent, ar ne? Na, o mes, kad nenuobodžiautumėme ir neprisivirtumėme košės :), pas mus trim dienom atsikraustė Benas su šeima. Kas nežinot, Benas dirba šitoje mokykloje ir jis yra atsakingas už priėmimą į mokyklą ir organizuoja turus po ją. Beje, prieš mums atsikraustant į šį namelį, jis čia gyveno.
Taigi, aš su Maksu, Beno šeima ir dar poros mokytojų šeimomis ištrūkome į Padangbai, į paplūdimį. Praleidome tenai visą dieną - taip gera buvo. Nors bangų nebuvo pirmą kartą, vis tiek turėjome labai daug pramogų. Pak Joel išdykavo su vaikais, voliojosi po krantą, bėgiojo su vaikais ant kupros į vandenį ir šokinėjo per bangas, statė smėlio pilis, kasė 'baseiną'. Aš tai ant kranto, tai vandeny smagiai leidau laiką. Kai tik įlįsdavau į vandenį, žiūrėk tu man, iš paskos atbėga Oskaras su Meggie  tiesdami rankas :). Visą laiką, kurį prabuvau vandeny, man ant rankų prabuvo ir jie. Atstojau jiems kaip plūdurą :). Taip buvo gera matyti juos linksmus, patenkintus, išdykaujančius... Geras tas gyvenimas, kai dar gyveni vaikystėje ir savo vaizduotėje.
Po visų ilgų maudynių ir skanių piknikų patraukėme namučio. Visi sugriuvome į mašiną ir kaip mat užmigome. Bet kaip ne keista, labiausiai lūžo ne kas kitas, o aš :). Grįžus namo laukė Benas ir Ayu su savo patiekalais. Po vakarienės ilgai nieko nelaukę, visi išsiskirstė, kas sau, ir greitai sumigo tik vargšas Benas turėjo tiek daug darbo, kad dar dirbo porą valandų...
Kitą rytą anksti atsikėlę, ilgai netinginiavome lovose. Stojom prie viryklės ir žiūrėjom, kaip mums verda košę. Pavalgius pusryčius aš paėmiau gitarą į rankas ir paprašiau Beno parodyti porą akordų. Mat nuo tokios gilios vaikystės svajojau išmokti groti gitara. Benas su mielu noru sutiko, mat groti gitara - jam vienas malonumas, galėtų tai daryti visą dieną. Taigi, diena kita, štai jau žinau ir visus pagrindinius akordus, tik va F nesigauna, mat per daug sudėtingai tie pirštai ten turi susidėlioti :). Bet nieko - kažkokią melodiją jau galiu išgauti.
Likusią dieną praleidome namie, tik vakare ištrūkome į miestą pavakarieniauti, bet diena namie praėjo nuostabiai: nors Benas ir visąlaik dirbo, jis vis surasdavo laiko pabūti su mumis.
Kitą dieną buvo Meggie's draugės gimtadienis, tai visą dieną praleidome tenai. Nepaisant to, kad ten susirinko visi keturmečiai, buvo labai linksma. Na, kai grįžome, užkandome, pažaidėme su 'step parents' ir nudrožėme miegoti, mat kitą dieną laukė mokykla.
Tai tiek apie mūsų ilgąjį savaitgalį.

Sveiki dar kartą!
Šįkartą norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais, kuriuos patyriau būdamas 20 metrų aukštyje nuo žemės. Šeštadienį, ( vieną dieną prieš Rasos gimtadienį) Matt'as, Brynn, Rasa ir aš važiavom į "tree tops". Dar niekada tokiame parke nebuvau. Kai išlipom iš mašinos, jaučiausi pakylėtai, nes žinojau, kad tikrai paiesiu kažką, ko niekada nebuvau patyręs.
Man labai patiko aplinka, nes tas parkelis buvo botanikos parke. Kai kurie medžiai labai stebino. Nusipirkę bilietus, mes nuėjom į mini trasą, kur instruktorius mum viską paaiškino. Buvo tikrai lengva. Jei laikaisi visų taisyklių, tai nėra jokių šansų nukristi žemyn. Net jei paslystum, ar neišsilaikytum, vistiek gausis taip, kad kabėsi ore ir tau teks irtis pirmyn- kelio atgal nėra.
Trasos buvo suskirstytos pagal sunkumą- nuo žalios iki juodos. Mes bandėm mėlyną ( po mėlynos eina oranžinė ir juoda). Mėlyna buvo 8- 10 m aukštyje. Iš apačios atrodo taip neaukštai, tačiau žiūrint iš viršaus jautiesi truputį nejaukiai. Man patiko. Buvo kartų kai ir kinkos drebėjo- bet, kai žinai, kad esi saugus- ne taip ir baisu.
Praėjom mėlyną trasą. Brynn pasitraukė, nes pasijuto blogai, tačiau mes likom sveiki. Pirmas sunkumas- didelė siena. Toj sienoj yra įstatyti akmenys- reikia kopti. Ir tikrai tai yra sunkiau, nei atrodo. Rasa buvo pirma- aš pėdinau paskui ją. Matt'as buvo paskutinis. Brynn tuo metu fotografavo mus iš apačios. Juoda trasa- 20m aukštyje. Juoda trasa sunki ir fiziškai, ir morališkai. Praėjęs pusę trasos jaučiausi pavargęs, bet grįžti atgal neįmanoma. Man patiko tas nuovargis. Tačiau aš dar nežinojau, kad manęs dar laukia vienas nerealus išbandymas - "Tarzano šuolis". Prie jo buvo užstrigęs vienas vyras. Jis nedrįso šokti iš dvidešimties metrų žemyn. Jam, kaip ir man, labai nepatiko laisvi kritimai. O dar iš dvidešimties metrų. Tačiau mes neturėjom pasirinkimo.
Rasa atsistojo prie vyro. Jis jai užleido savo vietą. Rasa griebė virvę, pritvirtino kablius prie jos. 1, 2, 3...ir šoko! Visi apačioj pradėjo šaukti.
Aš pagalvojau - tikriausiai dabar mano eilė. Virvė buvo neįprastai sunki. Matt'as man padėjo pritvirtinti kablius. Aš visas drebėjau. Žmonės apačioj mane bandė visaip drąsint, tačiau aš buvau savo viduje. Iš tiesų, tai drąsinau pats save - norėjau pakartot triuką, kai pasižiūri sau už nugaros, mintyse pasakai - "o, žiūrėk!", tada paklausi "kur?", ir krenti. Tačiau, deja, nieko neišėjo. Aš atsitūpiau ir.... šokau.
2 sekundes jaučiausi, kad tuoj išrėksiu savo jausmus. Aš neklykiau kaip mergaitė- buvo per daug baugu. Bet kai stovėjau ant žemės- jaučiausi gerai. Keista buvo žinoti, kad perėjau visus sunkumus.
Bet mėgstamiausias atrakcionas buvo Zip linijos. Man labai patiko tiesiog čiuožti per orą, jausti vėją.
^_^

Ilgasis gimtadienio savaitgalis :)



Happy me and Chip

 Savo gimtadienį pradėjau švęsti penktadienį, nors tikras gimtadienis buvo tiktai sekmadienį. Penktadienį nuotaika mokykloje buvo nuostabi. Pamokos praėjo greitai ir smagiai, nes penktadieniais mes turime tik keturias pamokas, o per penktą ir šeštą ką nors linksmo veikiame. Tai šįkart žaidėme tinklinį ir futbolą su lankytojais iš kitos mokyklos. Bet labai greitai pavargome, nes buvo taip karšta, kad prakaitas upeliais tekėjo, o drabužius galėjai gręžti :). Tai tada aš nuėjau pailsėti. (Dabar aš truputį papasakosiu, ką aš dariau, nes kitaip neišeina apibūdinti įvykio, kuris įvyko :)) Pakeliui susitikau tokį Beną, kuris veda turus  lankytojams ir support mokytoją. Linksmai su jais pasišnekėjau, kaip sekasi ir pan. Po to susitikau draugę ir mes nuėjome ieškoti kitų draugų, kuriuos aš norėjau pakviesti į gimtadienio vakarėlį. Kai susitikome vieną klasiokę, mums ji pasakė, kad mūsų auklėtojas liepė ateiti visiems į sporto areną, nes nori su mumis pasišnekėti. Kai aš atėjau, visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Aš buvau be galo nustebinta! Bet tai dar toli gražu ne viskas.... Kai jie padainavo anglišką versiją, mano auklėtojas pradėjo dainuoti lietuviškai :). Buvo taip nerealu!!!!!! Aš likau sužavėta. Iš jų pusės buvo taip gražu... Ir dar jie man padovanojo nerealų atviruką bei miniatiūrinį gimtadienio torto gabaliuką :) Džiaugiausi jų staigmena ir dovana visą dieną. Dar dabar prisiminus, taip gera širdy pasidaro.. :). Tačiau grįžus iš mokyklos gimtadienio šventimas sustojo, nes laukė ruošimasis enviromental management egzaminui...bei vaidinimas gabaliuko Šekspyro kūrinio. Taigi, penktadienio antra pusė praėjo besėdint parėmus galvą prie knygų :).
Užtat šeštadienį...ojojojojoj, kaip aš atšvenčiau ankstųjį gimtadienį... Iš pradžių mes važiavome pasikarstyti po medžius į treetops. Po to, visi nusikamavę, pilni įspūdžių ir geros nuotaikos patraukėmė vakarieniauti. Pakeliui Brynn (mano globėja ) pamatė pardavinėjamus triušiukus ir nusprendė su Matt'u (mano globėju ) padovanoti gimtadienio proga. Tai bent, ar ne?! Taigi, dabar turime du augintinius: Chip'ą ir Ninja :)


Ninja

 Pavakarieniavę jie nusprendė...spėkit ką? Ogi padovanoti dar vieną gimtadienio dovaną - masažą! Tai buvo kažkas tokio... Pirmą kartą savo gyvenime turėjau tikrą masažą. O šis dar buvo vietinis, tai išvis.... Po masažo buvau kaip leisgyvis lapelis. Grįžus namo mes buvome taip nusivarę nuo kojų, kad tik neilgai pažaidėme su triušiukais ir griuvome į lovas kaip negyvi ir iškart užmigome.
Štai ir išaušo sekmadienis -mano gimimo diena. Man jau 18! Ir aš staiga susimąsčiau: Dieve, ar aš tikrai tokia sena? Kodėl taip greitai bėga laikas? Norėčiau, kad jis nors kiek bėgtų lėčiau, tačiau tai tik žydro drambliuko svajonės.... Rodos, dar tik vakar švenčiau penktąjį gimtadienį, užpūtinėjau penkias žvakutes ir buvau kilnojama ant kėdės, o šiandien jau visa koja suaugusiųjų pasaulyje, nors man net nesinori nosies į jį kišti... Per greitai tas laikas bėga, per greitai...
Tačiau ši diena praėjo labai linksmai, kaip ir turi būti per 18 gimtadienį :). Iš ryto atsikėliau truputį anksčiau, nes pavalgius pusryčius reikėjo ruoštis gimtadieniui: nusimatė didelis vakarėlis :) Ayu, mūsų pagalbininkė, man iškepė du laaabai skanius ir sveikus pyragus. Turėjom šiaip skanių užkandžių prisiruošusios. Tačiau, kaip mes čia be nuotykių? Bekepant pyragą ant viryklės (neklauskit, kaip tai įmanoma per daug sudėtinga papasakoti), susikaupė per didelis karštis ir sprogo mūsų stiklinė viryklė :) Garsas buvo nemažas... Kas ateidavo, nusistebėję klausdavo, kas atsitiko, o mes atsakydavome: pakeitėme dizainą :).
Taigi, kai visi susirinko, pradėjome vaišintis, išdykauti, žaisti... O po to, kai aš nemačiau, Brynn uždegė žvakutes ir visi netikėtai pradėjo dainuoti su gimimo diena. Kai jie pabaigė dainuoti, to, aišku kaip visada, nebuvo gana ir pak Joel su ibu Simona man pradėjo dainuoti su gimimo diena lietuviškai :). Tai buvo taip miela iš jų pusės. Kai pasibuvom namie ir suvalgėm visas vaišes, patraukėme į futbolo stadioną, kur žaidėme crazy žaidimus/estafetes. Buvo labai linksma. Aš rungtyniavau su pak Joel (mano auklėtoju). Jis buvo gana greitas ir vikrus, tai mes atbėgome į finišą kartu. Po visų estafečių prasidėjo kiaušinių mėtymasis :). Matt mėtėsi su savo draugu, o tada pak Martin (science teacher) iškvietė mane į dvikovą :). Mes mėtėmės taip ilgai, nes abu buvome ne iš kelmo spirti :). Tačiau su kiekvienu pagavimu reikėjo trauktis vienu žingsniu atgal. Mes atitolome vienas nuo kito taip toli, kad buvo sunku numesti tą kiaušinį iki kito žmogaus. Tada buvo mano eilė mesti. Aš, kaip vienam iš geriausių mokytojų, kiaušinį mečiau stipriai ir aukštai, tai jam pasisekė ir jis pagavo. Tačiau jis, truputį pagudravo: jis kiaušinį išmetė aukštai, tačiau, kai jis atskrido iki manęs, suvokiau, kad jis per daug inercijos turi ir, kai jį pagavau, suskilo mano rankose :(. Taigi, pak Martin išplėšė iš manęs pergalę...
Tačiau pramogos dar toli gražu nesibaigė ir aš su Matt, Brynn, padauža broliu ir Brad patraukėme į Mepatingan areną žiūrėti full moon pasirodymo. Visi jų šokiai ir pasirodymai buvo įtraukiantys į veiksmą, jaudinantys, sukėlė daug jausmų, ypatingai paskutinis, nes tai buvo apie aikido.
Kai prasidėjo pasirodymas apie aikido, Mepatingan įkūrėjas atėjo į mūsų pusę, kur mes sėdėjome, atsisuko į mane ir stipriu, oriu balsu tarė: 'Rasa, come here!' Aš negalėjau priešintis, nes jis stvėrė mane už rankos ir įklimpau aš į tą purvą vėl. Bet aš net ir nemaniau priešintis, man labai patiko. Jis mane nusivedė į arenos centrą ir paaiškino, kad aš turiu pasemti su pirštais dažus ir tėkšti vyrui į galvą :). Nu ką, pasėmiau aš tuos dažus ir tėkštelėjau. Bet Putu (vyrukui, kuris mane įtempė į purvą) to nebuvo gana. Jis pasakė, kad tėkščiau iš visų jėgų. Na gerai, pagalvojau aš, jei jis taip nori.... Pasėmiau dažus dar kartą ir šįkart tėkštelėjau kaip reikiant. Putu tai patiko ir jis staiga paskelbė kovą tarp manęs ir to vyro. (Aš net neįsivaizdavau, kad jis mane šiandien iškvies į areną ir lieps kautis ir gintis... :)). Na ką, aš pasprukti tikrai nesiruošiau, nes man šie pasirodymai teikė per daug smagumo, tai aš pradėjau šokti su juo ir žaibuoti žvilgsniu, Mes artėjome vienas prie kito ir staiga jo veido išraiška pasikeitė ir jis puolė mane. Aš iš reflekso apsigyniau ir jį perverčiau per save į purvą. Visi plojo ir šaukė: 'Go Rasa go' :)  Aš tą akimirką padėkojau savo treneriui Pranui už visas treniruotes ir vargus, nes tik jos man padėjo tą akimirką apsiginti ir panaudoti negalvojant aikido :).
Bet vieno karto aišku buvo negana. Jis mane puolė dar kartą ir dar kartą, bet abu kartus jis atsidūrė purve :). Tik vieną kartą verčiant per save aš paslydau, mat ten tikrai slidu, ir kartu su juo pusiau atsidūriau purve :). Po tų kartų jis pasitraukė, tai maniau viskas, bet tada priešais mane iššoko kitas ir puolė mane, bet jam taip pat nepasisekė - viskas pasibaigė galva į purvu :).  Tada prišoko prie manęs dar kitas, tačiau jam ne ką geriau pasibaigė. Aš jų ilgai negalėjau atsikratyti, bet galų gale mane išgelbėjo iš jų nasrų Putu ir paėmė mane už rankos ir pradėjo su manimi šokti, o visi kiti pradėjo dainuoti su gimimo diena. Tai buvo taip nerealu! Aš buvo visa šlapia, purvina, bet tai visiškai nerūpėjo, nes buvo taip smagu... Aš šokau purve su Putu, visi dainavo happy birthday to you ir aš tetroškau vieno: sustabdyti tą akimirką. Bet, deja, vienos nepakartojamos akimirkos turi pasibaigti, kad ateitų kitos :).
Tik grįžus namo aš supratau, kokia purvina aš esu. Taigi, nieko nelaukus su visais rūbais ir crocs'ais palindau po dušu :). Buvo keistas jausmas. Atsigaivinus suvalgiau porciją ledų ir kritau į lovą sapnuoti nuostabių sapnų...

Tai va toks buvo tas mano nepakartojamas 18 - ioliktas gimtadienis. :)

Dar viena nepakartojama savaitė

Ši savaitė buvo ramesnė, galbūt sunkesnė nei praėjusios, labiau varginanti. Oras buvo labai tvankus, karšta, spigino negailestinga, kaitri saulė, tai kartais paskaudėdavo galvą. Tačiau aš nepasiduodavau: išgerdavau papildomą litrą ir žygiuodavau toliau :).
Po truputį kabinuosi į mokslus. Laukia du sunkūs projektai: anglų ir global perspectives, bet aš sau pasakiau: čia aš atvažiavau mokytis, įgyti patirties ir išmokti mokytis. Taigi, nors tie projektai yra tikrai labai sunkūs, tačiau kartu ir įdomūs, tai bus daugiau entuziazmo juos daryti. O kaip bus su įvertinimais, žiūrėsim vėliau. Per Business studies dar nevažiuoju greičiausiu bėgiu, bet jau vis mažiau užstringa pavara :). Matematika išviso puikiai: mokytoja mane perkėlė į pažengusių lygį, užduotis skaldau kaip riešutus aukščiausiais įvertinimais. Tik yra šioje mokykloje viena pamoka, kurios nuoširdžiai nemėgstu: drama. ACHHHHHHH....
Pirmadienis buvo paprasta diena , nieko įdomesnio.
Tačiau antradienis buvo daug spalvingesnis ir įdomesnis. Pamokos praėjo įdomiai, linksmai, daug juokavome su draugais. Po pamokų ėjau į tinklinio būrelį. Šįkart treniravomės servuoti ir blokuoti. Nerealių mokytojų dėka man pavyko išmokti servuoti iš viršaus bei pradėjau suprasti, kaip reikia blokuoti. Keletą kartų blokavau bernų smūgius :). Nors pirmas susitikimas su kitomis mokyklomis praėjo nekaip (vieną kartą laimėjome, du - pralaimėjome), tai buvo tik draugiškos rungtynės. Kitą ketvirtadienį laukia pirmos rimtos varžybos. Dabar jau žinome, ko tikėtis, tai ariame iš paskutiniųjų. Gal šįkart mes žaisim geriau, ne taip jaudinsimės, labiau susikoncentruosim. Beje, mokytojų dėka mes nejaučiame spaudimo, kad būtinai reikia laimėti, žaisti dėl pirmos vietos. Priešingai: kai mes anąkart pasirodėme ne per geriausiai, jie mus pagyrė: pasakė, kad daug labiau patiko mūsų žaidimas, komandos bendravimas. Nepasakė nei vienos pastabos! Tik pasakė, ką kitam kartui reikia patobulinti. Štai kas man čia labai patinka!
Taip pat antradienį turėjau išbandyti naują kovos meną: kapuerą, bet mūsų tinklinio treniruotė užsitęsė, taigi, neteko išbandyti. Spėjau pamatyti tik pabaigą. Bet man to užteko. Prieš porą metų tėvams sakiau, kad be galo noriu lankyti breiką, bet dabar tenoriu vieno dalyko: kapueros! Tai kažkas nerealaus! Plojimai, muzika, nuotaika, šokis, judesiai, vartymasis, kova... Tai mane taip pakerėjo, kad dar dabar negaliu to pamiršti. Bet nepamanykit, kad kapuera man patiko labiau nei aikido. Jokiais būdais! Aikido kaip buvo mano gyvenimo dalis, taip ir liks...
Parėjus namo buvau išsunkta, greičiau persunkta. Neturėjau nei lašelio gyvybės. Tačiau ledinis dušas - čia visagalis. Turbūt geriausias vaistas nuo visko :).


Crazy hat' s day :)

 Trečiadienis buvo linksmesnė diena, nes pagirdžiau smegenis, tai jie man galvos nespaudė :). Po pamokų pas mane atėjo klasiokė ir ruošiamės science testui. Pirmą kartą rimtai. Tačiau testas nebuvo rimtas....Greičiau tai buvo ne testas, o tik paprasti du klausimėliai. Bet pastangos ruošiantis tikrai nenuėjo perniek, nes ateity tos žinios pravers.
Ketvirtadienis buvo šiek tiek nuobodesnis, lėčiau slinko pamokos. Turbūt dėl to, kad vieną iš jų vedė ne mūsų mokytojas, o kažkokia ragana, o paskutinė pamoka praslinko labai lėtai, nes kitas mokytojas kažkur prapuolė, tai turėjom sėdėti vieni, dar plius nebuvo ką veikti... Bet užtat be galo patiko science: kai parašėme testą, žiūrėjome video apie evoliuciją (science pamokos visada taip vyksta). O per matematikos pamoką buvo trumpas susirinkimas. Po to susirinkimo mes turėjome spręsti matematiką, bet išsiprašėme mokytis science! Beje, ar girdėjote, kur nors tokį dalyką, kad vaikai patys prašytų mokytoją mokytis jo pamokos? Spėju, kad ne. Bet šioje mokykloje taip dažnai nutinka :). Taigi, mes mokėmės science: žiūrėjome filmuką "Žuviukas Nemo". Kas ne taip? Juk tai filmas apie science. Tai va, taip mums yra vedamos pamokos :).
Šiandien pas mus ir vėl crazy day. Tik šįkart crazy hat's day :). Mokykloje ir vėl nebuvo rimtų pamokų: per science mokėmės apie Darwiną, bet tai nebuvo labai rimta, nes mokytojas niekaip negali susilaikyti nepapokštavęs, anglų pamoka praėjo mokantis Šekspyro kūrinio žodžius bei klausantis muzikos, drama, kurios aš taip nemėgstu, praėjo nuostabiai. Per pirmą periodą žaidėme, apšilinėjome ir kvailiojome, o per antrą periodą atėjo juodaodis svečias iš San Francisco, kuris jau daug metų gyvena Balyje. Jo pagrindinis užsiėmimas yra vaidinti, šokti ir repuoti. Jis negroja jokiais muzikos instrumentais, bet, kaip jis sako "mano instrumentas - mano balsas". Kas tiesa, tai tiesa. Mes gavome nerealią progą tai įsitikinti. Jis toks nerealus aktorius. Bet reperis dar geresnis. Jis gali repuoti apie bet ką tiesiog, kaip anglai sako: on the spot.
Ką jis padarė su mūsų vardais, buvo kažkas nerealaus. Jis pradėjo repuoti, o po to po vieną paklausdavo mūsų vardų, ir ką nors labai juokingo ar labai besirimuojančio surepuodavo. Mes likome sužavėti.


Tas tiltelis nėra toks tvirtas, kaip atrodo :)



Per assembly jis pasirodė dar kartą, tai visi liko pakerėti, net mokytojai. Tačiau jis nevienas mus stebino. Po savaitinių rezultatų paskelbimo į sceną buvo iškviesta grupė bamboo. Ją sudarė science mokytojas, kitas vyras, atsakingas už būrelius, vienos mergaitės tėtis ir "muzikos" mokytojas. Visi grojo savo instrumentais, o science mokytojas pradėjo nerealiai varyti su elektrine gitara ir dainuoti fainą dainą apie bamboo. TAI BUVO KAŽKAS NEPAKARTOJAMO!!! Visi mokiniai šėlo, įskaitant ir darželinukus ir mokytojus. Bet labiausiai šėlo mano ir devintokų klasės :). Nežinojome, kad jis turi tokį gerą balsą.

Tai tiek apie darbo dienas, o savaitgalis nusimato paprastas ir sunkokas, nes darysiu projektus. Na taip, bus šiokia tokia pertraukėlė - ištrūksiu į dailės pamoką, bet tik tiek.



Taip atrodžiau grįžus namo :)



Taigi, taip pradėjau daryti tuos projektus, bet savaitgalis nebuvo toli gražu nuobodus ir sunkus. Šeštadienį nutapiau puikų piešinį, šiaip buvo labai faina ir linksma diena. O sekmadienį popiet, su pak Martin'o šeima ėjome pasivaikščioti po džiungles. Tai buvo lengvas pasivaikščiojimas, tačiau su nuotykiais. Oras nusimatė puikus: švietė saulė, buvome visi geros nuotaikos, ko dar trūksta? Taigi, pradėjome savo žygį. Kadangi ėjome su science mokytoju, buvo labai įdomu. Jis pastebėdavo įvairiausius bei mažiausius padarėlius, žoles ar dar kažkokius sutvėrimus. Bet staiga, mums beeinant pradėjo krapnoti. Na, pakrapnojo ir nustojo. Kaip gerai, nes sušlapti nesinorėjo :). Paėjėjome truputį ir vėl pradėjo krapnoti, tačiau tada perėjo į lietų, po kelių sekundžių - į liūtį. Mes staigiai pasislėpėm po medžiais. Iš pradžių tai buvo puiki slėptuvė nei kiek ant mūsų nelijo, bet, kuo toliau, tuo liūdniau. Neužilgo taip įsilijo, kad nesimatė, kas yra už dešimties metrų. Taigi, supratę, kad medžiai, tiksliau niekas, čia mums jau nepadės, mes nusišypsojome ir žengėme linksmu ritmu toliau. Buvo taip smagu: mes mėgavomės, kad ant mūsų pliaupia lietus kaip iš kibiro, taškėmės, su visais batais ėjome per takelius, kurie virto upeliais. Po viso to lietaus jautėmės tokie atsigavę, tiesiog kaip naujai gimę. Va tau ir išeik pasivaikščioti po džiungles. Tai būtinai užklups tropikų lietus :).

Parėję mes buvome kiaurai šlapi, nebuvo nei vieno sauso siūlelio. Rūbus tiesiog gręžte gręžėme :). Bet užtat buvo be galo linksma. Jei nubūtų mūsų užklupusi liūtis, nebūtų buvę taip įdomu :).

Taigi, va tokia buvo mano dar viena savaitė Balyje.

Staiga prisiminiau vieną posakį, kurį man pasakė mano globėjas: visas tavo gyvenimas - tarsi filmas. O tu esi to filmo režisierius. Ir tik nuo tavęs priklauso, kokį tu tą filmą padarysi. Ar tai bus muilo opera, ar tragedija, ar komedija, ar siaubo filmas, ar nuotykių filmas.

Taigi, prisiminkit, kad jūs esate savo gyvenimo režisieriai, ir tik nuo jūsų priklauso, kaip jūs jį surežisuosite.... :) Geros jums dienos!!!

Linksmasis savaitgalis



Oskaras



Laikui bėgant ši mokykla tampa tikrais namais, o mokytojai - tarsi tikri draugai. Ypač, kai gyveni šonas prie šono :). Tačiau daugiausia laiko praleidžiu su pak Joel, nes jo žmona yra lietuvė, o jų sūnus - Oskaras, eina į šią mokyklą taip pat. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį, tiksliau šeštadienį, mes buvome Seminyak paplūdimy. Šis paplūdimys yra miniatiūrinis, dar tokio gyvenime nesu mačiusi. :) Užtat minkštas ir švarus smėlis, žmonių nėra. O bangos kokios!!!!! Metru didesnės nei tu pats. Kartais būna, kad tu vieną sekundę tiesiog ramiai sau plūduriuoji, o kitą - jau žiūri milžiniška banga ruošiasi tave praryti. :) Tame paplūdimy susitikome kitą mokytoją su šeimyną, tai buvo dar linksmiau. Jie turėjo boogie boards( tai nedidelės lentos, primena banglentes), tai mums paskolino. Su jomis buvo be galo linksma. Jei pagauni bangą, tai ji tave nuneša su ta lenta iki pat kranto :).

Tame paplūdimy taip pat buvo du vietiniai broliai. Iš pradžių maniau, kad jie, kaip ir visi, gyvena normalų vietinių gyvenimą. Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, jie neturi tėvų ir gyvena gatvėse. Patys sau prasimano maisto ir drabužių. Aišku, čia daug paprasčiau su drabužiais :), bet vis vien. Man taip jų pagailo, nes jie dar tokie maži...

Po visų maudynių mes patraukėme į žuvies restoraną, paragauti žviežutėlės žuvies, bet, kai pamačiau meniu, nieko kito negalėjau užsisakyti, kaip tik picą :). Buvo labai skanu, nes labai pasiilgstu europietiško arba tiesiog paprasto maisto.

Per šį laiką, kai gyvenu čia, labai prisirišau prie Oskaro, nes jis yra be galo mielas ir primena mažąsias seses. Jis irgi prie manęs prisirišo per šį laikotarpį. Kai būnam kartu, po to nepaleidžia namo :).

Sustingusi akimirka...

Taigi, pas mus visos dienos yra linksmos, ne nuobodžios, bet vis dėlto linksmiausi yra savaitgaliai. :)

Nepamirštamos atostogos (Rasa)



Mad on my dad :)



                 Praėjo tik savaitė, kaip mes mokomės Green school'e, štai jau atėjo ir atostogos! Šiandien yra sekmadienio rytas, diena, kai prasidėjo mūsų nuotykių kupinos atostogos. Kaip ne keista, vairuotojas atvažiavo labai punktuoliai, ne taip, kaip nuolatinis...Kelionės eigoje šis vairuotojas tapo mums, bent jau man, vienu iš geriausių draugų. Kaip jis sako: 'just call me mr. Wonderful'. Iš tikrųjų toks ir yra.

                 Iš pradžių mes keturias dienas keliavome aplink Balį, o likusias tris dienas praleidome Komodo salose. Atrodo, kad išnaršėme kiaurai ir išilgai, tačiau liko dar tiek daug nepamatytų dalykų. Bet užtat mes nardėme, kopėme į vulkaną, važiavome paplaukioti su delfinais, susipažinome su vietiniu menu, su tradiciniais šokiais bei vaikščiojome po nacionalinį parką ir stebėjome Komodo drakonus iš 1 metro atstumo.

Bet apie viską iš pradžių: pirmas dalykas, kurį mes darėme, tai buvo nardymas. Tai buvo kažkas tokio. Nerealu. Pamačiau, koks pasaulis po vandeniu yra iš tikrųjų. Plaukiojome pro pat koralus, laikiau rankose mėlyną jūrų žvaigždę, gavau progą paliesti žuvį kamuolio formos, kuri, kai prisilieti, subliūkšta. Mačiau žuviukus "Nemo", įvairiausių spalvų žuvis, plokščias, pailgas, su ūsais ilgiausiais. Tačiau vieną kartą pro šalį praplaukė maždaug 60cm ilgio žuvis ir nuo tada nebebuvo jau taip jauku plaukti toli vienai. :) Yra toks posakis "grožis reikalauja aukų", tai čia galima truputį šį posakį pakeisti ir pritaikyti: "malonumai reikalauja aukų". Taip buvo iš tikrųjų. Mes mėgavomės, bet už tai, nusibrozdinau visas kojas į koralus. :(



Saulėtekis nuo kalno Batur



 



                Antras mūsų nuotykis - kopimas į vulkaną. Mes buvome apsistoję mažame, paprastame, tačiau gana svetingame viešbuty. Iš ryto mes turėjome keltis 3h, kad užkopę į vulkaną, galėtume pasitikti saulėtekį. Pusryčiai buvo be galo skanūs (europietiški :)). Gavome mielinių blynų su klevų sirupu. Pasistiprinę išsiruošėme į žygį. Kopimas nebuvo toks malonus, nes skaudėjo truputį raumenis, bet tai buvo visiškai nieko palyginus su tuo, kaip skaudėjo galvą....Tačiau užkopus vaizdas buvo vertas, na, aišku, gal ne tiek, bet vis vien, saulė bundanti iš už kalnų, kylantys miesteliai ant kojų...Tiesiog sėdėjome ant medinių suolelių, gėrėme karštą šokoladą ir gėrėjomės vaizdais. Tačiau laikas nesnaudė ir atėjo metas kopti žemyn. Ėjimas žemyn buvo 10 kartų lengvesnis nei lipimas į viršų. Ėjome daugiau kaip pusę kelio miškeliu, tai saulė taip nevargino. Nusileidus žemyn, mūsų laukė prizas - karštosios versmės. Tai buvo tikrai viena iš geriausių kelionės dalių. Kai įlindau į vandenį, buvo taip gera! Visi raumenys atsipalaidavo, karštas vanduo nuėmė visą skausmą. Tačiau nuovargis jautėsi visą dieną.



Vienas iš nuostabiausių reginių mano gyvenime



                  Sekanti mūsų kelionės dalis - važiavimas paplaukioti su delfinais. Turėjome keltis 4:30h, (IR VĖL... :)) kad plaukiodami, galėtume pasitikti saulėtekį. Bet šįkart atsikelti buvo daaauuug lengviau. Taigi, mes plaukėme su tradicine indonezietiška valtimi, kuri yra labai siaura (į plotį telpa atsisėsti tik vienas žmogus), ilga ir iš šonų prilaikoma metalinių ar medinių vamzdžių, kad nepersisvertų. Mes plaukiojome taip 1h. Karts nuo karto išlįsdavo delfinai ir plaukdavo šalia mūsų. Buvo gražu žiūrėti, ypač, kai mes juos matėme pirmą kartą laisvėje, nedreseruotus. Kartu stebėjome saulėtekį, kaip saulė keliasi iš už kalnų...Buvo tikrai nuostabus reginys :).



Kecak šokis



                  Toliau patraukėme link viešbučio šalia oro uosto, nes kitą dieną turėjome išskristi į Komodo salas. Pakeliui aplankėme dailės ir skulptūrų, išdrožtų iš medžio, galerijas. Pamatėme, koks unikalus yra vietinių menas. Kokias jie spalvas naudoja, ir koks piešimo stilius. O vakare važiavome žiūrėti vietinių pasirodymo/tradicinių šokių. Šį kartą susipažinome su šokiu "Kecak kecak". Labai priminė indiškus šokius, netgi kostiumai šiek tiek panašūs. Kai saulė pradėjo leistis, jie pradėjo pasirodymą su ugnimi. Tai buvo kerintis vaizdas, kuris įstrigo į atmintį labai ilgam. Tai buvo istorija su pradžia ir pabaiga,jausmais ir išgyvenimais...

 

Komodo pirates :)



                   Štai ir išaušo rytas, kai atskridome į Komodo salas. Pradžioje mūsų nieks nepasitiko, nors turėjo, ir tai mus labai suneramino ir truputį sunervino. Bet ilgai netrukus, kol tėtis skambino aiškintis, kas čia atsitiko, pasirodė ir mūsų mašina. Pfūūū, galų gale mes laive! Iš išorės laivas atrodė visai nieko, priminė tą laivą iš "Karibų piratų" :), tačiau viduje buvo ne visai penkių žvaigždučių...Kajutėse buvo žiauriai karšta, virtuvė šalia variklio..., bet kita vertus, koks skirtumas, kai mes turėjome nuostabiausią įgulą, kuri buvo labai juokinga, linksma ir visi mokėjo labai gerai šokti ir linksmintis, o kapitonas dar ir be galo gerą balsą turi. O net ir miegojimas buvo ne problema, nes mes miegojome ne kajutėse, o po atviru dangumi! Buvo pačios nuostabiausios naktys mano gyvenime. Tiesiog gulėjau po atviru dangumi, žiūrėjau į žvaigždes, mėnesieną ir stebėjau žaibų šou. O fone grojo balio muzika ir kapitonas dainavo lyrines dainas. Ar gali būti geriau??? Nemanau...



Komodo drakonas



:)



Saulėlydis...



Per kelionę mes vėl nardėme, kelis kartus ėjome į nacionalinį parką pasižiūrėti Komodo drakonų. Per pirmą žygį man kai kas atsitiko. Ir vėl. Nieko nuostabaus, ar ne? Nes čia aš, kitaip tiesiog negali būti :). Žygis truko apie 2h, o man po 15min. pritrynė koją ir aš visą žygį ėjau viena koja basa :). Per žemes, akmenis, šlapią purvą..., oi, ko ten tik nebuvo. Iš pradžių sunkiausia buvo eiti per akmenis, bet vėliau tiesiog nusiraminau ir sukoncentravau visą energiją į kojas, ir paskui net nejaučiau jokio skirtumo ar eičiau žeme, ar per akmenis :). Vaizdai priminė savanas, pusiau dykumas, nes aplinkui buvo tuščia, plyni, išdegę laukai, tik keletas medelių apykreivių likę :). Pakeliui eidami matėme griaučius ir kaukoles jaučių, kuriuos neseniai sudorojo Komodo drakonai. Vieną kartą drakonas praėjo taip arti, kad net šiurpuliukai perbėgo per kūną, bet atrodė tikrai įspūdingai...bet jie kaip vėžliai! Net nesitiki, kad jie gali bėgti iki 18km/h, nes, kai jie eina, tai jų greitis, ne ką didesnis nei vėžlio. Tačiau, kai pasiklausai gidų istorijų, paremtais tikrais faktais, nebeabejoji niekuo. :)

Kai mus vairuotuojas po kelionės pasitiko oro uoste, mes patraukėme pirma ne namo, o pas jį į svečius. Pamačiau, kaip gyvena vietiniai, kaip vyras per minutę įkopia į medį ir nuskina kokosą...tačiau, kad ir koks egzotiškas vaisius būtų tas kokosas, grynas jis tikrai NESKANUS. O aš maniau kitaip... :( Putu, toks vairuotojo vardas, sakė, kad išmokys mane begalę dalykų, pradedant vietinių gyvenimu, baigiant plaukioti banglente. Laukiu nesulaukiu. :) Ooooooooiiiii, nerealios atostogos buvo!



"Tik keletas medelių apykreivių likę"



                Diena po dienos, štai ir praėjo savaitė ir pasibaigė mūsų atostogos, bet visiškai nesijaučiu, kad "o ne, ryt į mokyklą, vėl mokslai..." Priešingai. LAUKIAU KITOS DIENOS. Nes toks mokymasis, kaip mokomės mes čia, yra tikras gyvenimas ir pasaulio pažinimas! 

Makso įspūdžiai

Taigi, sveiki visi! Visai neseniai  gavau galimybę paragauti pasaulio. Taigi, dabar esu Balyje kartu su savo sese Rasa. Man čia labai patinka viskas- pradedant oru, baigiant draugais ir žmonėm. Aišku, čia kiek neįprasta, bet taip pat nerealu. Čia VISI LAIMINGI, net ir man ten sunku būt piktam. Tačiau čia aš greičiau pavargstu- drėgmė čia visai kitokia negu Lietuvoje, todėl karštis " sunkesnis".
Kadangi aš pradėjau rašyti čia labai vėlai, tai nusprendžiau, kad čia rašysiu spontaniškai.
Į galvą plaukia daug minčių, tačiau šiam kartui išrinksiu tik vieną.
Monkey Forest. Štai tokia ta mano mintis. Ši kelionė po labai seną mišką man labai patiko. Prie pat įėjimo buvome įspėti nesinešti maisto, blizgių daiktų. Beždžionės miške jaučiasi tvirčiau, nes jom miškas- jų namai, todėl nebijo vogti, kartais net užpulti turistų. Per miška veda vienas pagrindinis kelias. Eidamas labai stebėjaus, kad makakos čia tokios drąsios. Guli ant kelio, valgo ant kelio. Netgi mušasi ir tai ant kelio. Eidami matėm daugybę mažų, jaunų makakų. Jaunikliai visą laiką prie mamos.  Didesni jau turi savo autoritetą, todėl mažiukai juos gerbia. Tačiau daugiausiai teisių turi patinas. Senas, didelis, stiprus. Pastebėjau, kaip beždžionės viena kitą blusinėja. Tik staiga atrieda atidunda didžiausias patinas. Kai kurios beždžionės sprunka. Prisibijo jos jo. Tas patinas visus išvaiko. Po to apsiraminęs atsigula prie kitos beždžionės kojų. O tai vargšei nieko ir nelieka, tik blusinėti jį...
Truputį paėję, prieinam fontaną. Kažkaip visą laiką galvojau, kad beždionės bijo vandens, bet tą kart tiesiog sutrikau. Beždžionės sau ramiausias turškenosi fontanėlyje. Kai kurios šokinėjo į vandenį. Buvo džiugu matyti, kad ir jos moka džiaugtis.
Eidami matėme daug statulų- viskas, kas padarytas iš akmens, apsamanoję. Taigi, supratau, kad tai turėtų būti labai senas miškas. Pakeliui praėjom keletą šventyklų. Senos.
Kiek supratau, tai anksčiau čia kažkas gyveno. Tačiau dabar- tik makakos. Mačiau neregėto dydžio medžių. Mane tai labai nustebino, kad vieną beždžionė gėrė vandenį iš pavogto buteliuko. Bet labiausiai nustebau, kai pamačiau štai ką...-


Niekad nemaniau, kad beždžionės gali bučiuotis :)

Taigi, kol kas tiek....

Pirmieji Rasos įspūdžiai



Mokinių daržai :)



Mano moto: Gyvenimas pilnas dovanų, tik visada jas mokėk priimti :)





Relaksuojantys bambukai






            Taip atsitiko ir šįkart. Dovana buvo neeilinė ir aš ją nė nedvejodama priėmiau, tačiau neturėjau žalio supratimo, kam aš pasakiau taip. Bet dabar aš esu be galo laiminga ir tikrai nesigailiu. Aišku, mano gyvenimas apsivertė 180'C, tačiau į gerąją pusę. Nors tai man trečia mokykla, tačiau pati geriausia pasaulyje, kokia tik galėjo būti. Green school - tai lyg kitas pasaulis, kur nėra jokių ribų laisvei ir vaikų kūrybai. Tai mažas, žalias, ekologiškas kampelis, milžiniškame pasaulyje. Kai pirmą kartą pamatėme mokyklą ir jos apylinkes, mums atvipo žandikauliai tam tikra prasme. Mokykla atrodo daug įspūdingesnė nei nuotraukose. Visa ta jos  

The heart of the school


Biblioteka



struktūra, didingumas, dvasia bei jaukumas - kažkas neįsivaizduojamo.  Kiekvieną rytą žygiuojame per tikrai įspūdingą tiltą, kuris veda į mokyklą. Jis yra vadinamas Kul-Kul bridge. Pagrindinis pastatas vadinasi The heart of the school,  kuriame yra porą klasių bei pietavimo vieta. Taip pat tenai kaba bambukai, pro kuriuos tu gali praeiti, norėdamas atsipalaiduoti ar nuimti stresą. Šalia yra Mepatingano arena, bufetas, kur vietoj tau nuskina kokosą ar iškepą šviežutėlaitį keksą. Visos kitos klasės yra išsimėčiusios šalia, kurios irgi atrodo įspūdingai. 

Kul-Kul bridge




Warung kavinė....Mhmm....

 


          

Science klasė
Čia mes eksperimentuojame su viskuo... ;D

       Čia mes mokomės mokytis ir gyventi šia akimirka. Nori nenori čia gyvendamas tampi laimingu, atsipalaidavusiu žmogumi, nes aplinkui tokie žmonės, kad kitaip tiesiog neišeina. Mokytojai yra nuostabūs, nepakartojami. Jie mums kaip draugai. Pamokas veda labai įdomiai, žinias perteikia neįtikėčiausiais būdais. Aš jau nekalbu, kad į viską čia yra žiūrima pro kitokią prizmę. Mokomės visų dalykų per bandymus, patirdami, išbandydami savo kailiu. Sodiname augalus, daržoves, ryžius.  Visoje mokykloje tvyro kažkokia dvasia, kuri jungia visus žmones. Bendruomenė čia labai draugiška, šilta, paslaugi. Kiekvienas šypsosi, sveikinasi vos tave pamatęs. Per šį laikotarpį, kol esu čia, nemačiau nei vieno susiraukusio ar nelaimingo žmogaus. Rimtai. Nors iš kitos pusės pagalvojus, kodėl jie turėtų tokie būti?             

               Kiekvieną penktadienį, po pamokų, vyksta mokinių ir mokytojų 'susirinkimai' ir per juos būna visokie projektų aptarimai ir savaitinio konkurso apžvalga. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį buvo projektas '350'. Visos klasės pristatė, ką jos veikia per green studies pamokas. Pavyzdžiui mano klasė,  parodė filmuką bei nuotraukas, kaip dirbo kitos klasės, ir padainavome savo pačių sukurtą dainą, kuri vadinasi " Guns don't kill people..... the Global Warming does!!!!!" 

                           Kai Balyje leidome dar tik pirmąjį savo savaitgalį, jau leidomės į ekstremalią kelionę. Plaukėme raftingu. Man tai buvo pirmas kartas. Iš pradžių, kai atvažiavome į susitikimo vietą, gavome visą įrangą ir susiradome sau kitą porą, su kuria buvom valtyje. Tada dar turėjome leistis prie upės 4oo laiptelių. Ne kas, ne kas...Buvo karšta ir nuobodu :). Nusileidę turėjome išklausyti instruktažą, kaip elgtis valtyje ir, jei netyčia iškristume iš jos (nukentėjusiųjų nebuvo, grįžome visi sveiki :D). Šioje kelionėje buvo 25 slenksčiai, vieni iš jų buvo sudėtingesni, kiti - paprastesni. Bet mum buvo kaip tik, nes su mumis plaukė keturmečiai vaikai, taigi...Plaukiant mes turėjome progą ne tik mėgautis plaukimu, bet taip pat matėme, kaip gyvena vietiniai žmonės, įvairiausius piešinius ant uolų, kurie, atrodo, turėjo kažkokios galios ar dvasios, nes atrodė kaip tikri. Kelionės vidury buvo krioklys, kas norėjo, galėjo iššokti ir atsivėsinti. Aš, aišku, irgi palindau, nes buvo labai karšta. Plaukiant buvo labai smagu laistyti kitus vandeniu, o dar smagiau, kai kas nors man pildavo atgal, nes aš jau buvau visiškai šlapia. Kelionės gale aš iššokau iš valties ir pasidaviau nešama srovės. Tiesiog guli ir žiūri į dangų ar neįžengiamas džiungles...gera buvo. Paskui, kai išlipome, mūsų laukė pilnas stalas maisto. Bene tai buvo geriausia kelionės dalis. Čia buvo tik bajeris!!! Išlipus pasidarė šalta. Buvo taip keista, nes tai buvo pirmas kartas, kai Balyje buvo IŠ TIKRŲJŲ šalta. Tai po to teko važiuoti ne į vakarėlį, o tiesiai namo :(.

                      Taigi, per raftingą pamatėme, kad Balio gamta yra unikali. Visi tie ryžių laukai ir terasos, džiunglės, palmės milžiniško dydžio, įvairiausia gyvūnija... Pirmą dieną visus gyvius savo kambaryje traiškėme, o dabar jau nebe: paimam ir paleidžiam į laisvę arba tiesiog nekreipiame dėmesio. Su pelėm taip pat jau susidraugavom :) Net šikšnosparnių nebesivaikom ;D.

                                     Dieną prieš tai, turėjome unikalią galimybę susipažinti su vietiniu kovos menu - mepantingan. Viskas vyksta purve. Vienu metu pasirodo kokie penki žmonės. Vienas iš jų groja, o kiti šoka ir dainuoja, tuo pačiu metu vienas kitą netikėtai užpuola ir parverčia į purvą. Visas kovos menas yra sudarytas iš penkių kitų kovos menų: pagrindą sudaro aikido, tada dziudo, taikvondo ir dar keletas. Buvo smagu žiūrėti, kai jie mėto vienas kitą, darydami kokį man gerai žinomą pratimą. Kai šou ėjo į pabaigą, atsitiko vienas neįtikėtinas dalykas: pagrindinis vyrukas (jis yra aikido sensėjus) vis kvietė ką nors iš auditorijos į dvikovą, bet niekas nedrįso. Tada jis priėjo prie mūsų ir tarė: 'aikido, come here.' Nu ką darysi, teko eiti. Visi man labai plojo ir palaikė. Na, aš su visais rūbais, įmaknojau į tą purvą ir pradėjau su juo šokti. Šokom, šokom, o tada jis netikėtai man pagriebė už rankų. Na, aš kaip įpratusi, vienas du ir parverčiau jį į purvą. Visi, be abejo, buvo labai nustebę, nes to tikrai nesitikėjo. Iš tikrųjų buvo labai linksma. Po to, tas pats vyrukas iškvietė kitą mergaitę iš žiūrovų. Ji nežinojo, ką daryti, tai jis pats pakritinėjo. Buvo juokinga žiūrėti :). Kitą dieną atėjus į mokyklą, visi jau apie mano pasirodymą žinojo ir sveikino visi iš eilės. Buvau visąlaik dėmesio centre. Labai nustebau, kad žinios čia taip greit sklinda :). Net, kai mokyklos įkūrėją susitikau, tai ir jis jau žinojo.

                     

Mepantingan arena




Mano pirmas piešinys gyvenime ant drobės :)

    Taip pat jau susiradau ir išbandžiau aikido. Na, aišku, visiškai skiriasi, net nepanašu. Taip, pratimai tie patys, bet pasibaigia smaugimais, skaudžiais laužimais. Jų vyr. treneris tik 2 dan laipsnio ir pas juos, be jo, tik 3 su hakama. Ir nei vienas, nebent jų treneris yra buvęs Japonijoje, Hombu Dojo. Taigi, vienas vyras net pasakė: ' tai aš čia turėčiau iš tavęs mokytis, o ne tu iš mūsų'. Tiesą sakant, buvau pagerbta :). Tačiau man ten nepatiko ir aš išbandžiau kitą vietą, kur lanko mano klasiokai. Mes turim, kaip ir privačias pamokas. Šis treneris yra tik 3 kyu, bet užtat žinios yra kur kas didesnės. Jis 10 metų treniravosi JAV, dabar čia, Balyje. Matosi, kad yra patyręs, geras treneris. Labai primena trenerį Praną :). Užtat ties ta vieta ir apsistojau. Bent jau kol kas. 

Kol esu čia, mane lydi kažkoks angelas ar dvasia, nes kur einu, kur pasisuku, ten susiduriu arba su Japonija, arba su aikido, arba šiaip viskas klojasi taip, kaip man reikia. Šįkart susidūriau su japonu. Nuėjau į dailės pamoką, o mokytojas/dailininkas, pasirodo - japonas. Jis mum atskleidė tiek daug dailės gudrybių ir paslapčių, kad po viso to, nutapyti profesionalų piešinį gali labai paprastai. Net jei prieš tai neesi gyvenime piešęs. Taip atsitiko ir man. Aš pirmą kartą piešiau ant drobės. Pradžioje portetrą nupiešiau su angliuku, tada mirkydama teptuką į aliejų, o po to į dažus nutapiau savo gyvenime gražiausią paveikslą. Kai jis, atrodo, vos tik prisiliečia prie piešinio, jis iškart atgija ir įgauna gyvybės, jis tampa kitoks. Tas mokytojas pats yra labai dvasingas. Tiesiog žiūri į jį ir gėriesi jo išmintimi ir didingumu.

           Taigi, gyvenimas Balyje - tikrai kitoks. Ramus, mokantis būti laimingu ir džiaugtis šia akimirka. Čia visi yra ramūs kaip Ramusis vandenynas. Po truputį jau tai perprantu, bet vistiek tai dar užims truputį laiko. Tai iki kito karto! ;)